Žaliasis būstas Lietuvoje: pažangus, bet ar prieinamas?

Tačiau ar šiandien Lietuvoje tikrai įmanoma gyventi tvariai – ne tik gamtai, bet ir savo piniginei?

Apie tai, kas iš tiesų yra tvarus būstas, kiek jis prieinamas mūsų šalyje ir kokie pokyčiai artėja, pasakoja penki skirtingų sričių ekspertai – nuo NT vystytojų ir architektų iki energetinio efektyvumo specialistų.

Nekilnojamo turto vystytojai Lietuvoje pastebi augantį vartotojų dėmesį tvarumui, tačiau žalieji pokyčiai ne visada greiti.

Nekilnojamo turto plėtros bendrovės „EIKA Group“ tvarumo ir inovacijų vadovė Jorūnė Juodžbalytė pastebi, kad daugelis Lietuvos pirkėjų vis dar tvarumą sieja su mažesnėmis sąskaitomis: „Taupiau gyvenu – vadinasi, tvariau. Tačiau tvarus būstas – ne tik mažos sąnaudos“.

Ji pabrėžia, kad tikras tvarumas prasideda dar sklypo parinkimo etape: „Svarbi lokacija, susisiekimas, jau esama infrastruktūra. Taip pat – kokias medžiagas naudojame, kaip planuojame bendruomenės erdves, želdynus, ar kuriame miesto bioįvairovę“.

Nors dalis investicijų į tvarius sprendimus atsiperka greičiau – pavyzdžiui, gyventojai vertina dviračių saugyklas ar mažesnes komunalines sąnaudas, tačiau kitos, kaip medžiagų pernaudojimas ar CO₂ mažinimas, kol kas dažniau tenka pačiam statytojui.

J.Juodžbalytė pasakoja: „Esame įrengę tvarų butą: be kondicionieriaus, su molio tinku, naudotais baldais ir šviestuvais iš grybienos. Pardavėme jį sėkmingai, bet kol kas tai – eksperimentai. Didieji sprendimai, tokie kaip perdangų plokščių pernaudojimas, dar labai brangūs“.

Pašnekovė tikina: tik aiškus reglamentavimas ir nacionalinė strategija galėtų paskatinti pokyčius. „Kai pastatai bus vertinami ne tik pagal A++ klasę, bet ir pagal viso gyvavimo ciklo CO₂ pėdsaką – tvarūs sprendimai taps būtinybe, o ne prestižo ženklu“.

Kalbėdama apie lūkesčius tvariems būstams, specialistė pastebi, kad dauguma gyventojų tvarumą sieja su rūšiavimu, mažomis sąskaitomis ir patogia dviračių infrastruktūra.

„Tvarus būstas yra kur kas platesnė sąvoka, išeinanti už konkretaus buto sienų. Tvarumas prasideda dar sklypo formavimo ir projektavimo stadijoje.

Svarbi yra sklypo vieta, infrastruktūra, medžiagų pasirinkimas, urbanistiniai ir želdinių sprendimai bei bendruomeninės erdvės“, – akcentuoja J.Juodžbalytė.

Apie šiuo metu Lietuvoje statomų pastatų tvarumo lygį, ekspertė sako, kad nėra bendrinio apibrėžimo, kas yra tvarus pastatas.

„Dabar gyvenamieji pastatai vertinami pagal energetinę klasę, kitų tvarumo niuansų standarto nėra apibrėžta. Tačiau artėja reglamentavimas, kuris vers skaičiuoti pastato gyvavimo ciklą ir taikyti CO₂ rėžius, padarys medžiagų parinkimą ir pernaudojimą labai aktualiu“, – įsitikinusi „EIKA group“ atstovė.

Pasyvus namas – tai itin energiškai efektyvus pastatas. Jame šildymo poreikis sumažinamas iki minimumo dėl kruopščios izoliacijos, sandarumo ir pasyvios saulės energijos naudojimo. Tokie namai palaiko pastovią vidaus temperatūrą beveik be papildomo šildymo ar vėsinimo, todėl yra tvarūs tiek aplinkai, tiek piniginei.

Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius ir architektas Rytis Kaminskas teigia, kad šiuo metu Lietuvoje oficialiai registruoti tik 6 pasyvūs namai.

„Kiek yra sertifikuotų pasyvių namų galima pasakyti labai tiksliai. Visi sertifikuoti pasyvūs pastatai, kad ir kokioje pasaulio vietoje jie būtų pastatyti, yra registruojami ir juos galima rasti“.

Vis dėlto, kiek yra itin taupių namų, įvertinti sunku. „Visi šiandien projektuojami ir statomi namai turi būti A++ energinės klasės, tad teoriškai – visi jie taupūs. Tačiau realybė yra kiek kitokia.

Labai dažnai pasitaiko tik minimalių, formalių reikalavimų laikymasis, kas itin aukštos kokybės pasiekti neleidžia. Bet yra ir daug kokybiškų namų, kurie iš tiesų yra ne tik energetiškai efektyvūs, bet ir užtikrina aukštos kokybės komfortą“, – aiškina architektas.

Pasak jo, pagrindinė priežastis, kodėl pasyvaus būsto sprendimai kol kas nėra masiškai taikomi – žinių, kompetencijų ir gero pavyzdžio trūkumas.

„Turime visą raidžių sistemą – A, A+, A++ – bet žmonės dažnai nebesupranta, ką tai reiškia. Lietuvoje pastaraisiais metais labai sparčiai kilo energinio efektyvumo kartelė, o visuomenė tiesiog nespėjo kartu augti – nei žinių, nei požiūrio prasme.

Tarsi pasiekėme kažkokią energinio efektyvumo viršūnę, bet realybėje trūksta aiškumo, kaip veikia standartai ir kokia iš jų nauda. Pastatų kokybė dažnai neatitinka deklaruojamos klasės. Nėra nuosekliai matuojama, kokie rezultatai pasiekiami po kelių metų“, – sako architektas.

Anot jo, tai sukuria klaidingą įspūdį, kad dabartiniai reikalavimai galbūt per griežti, nors jų mažinti nereikia. O štai pasyvus namas galėtų būti puikus standartas, bet jo vis dar privengiama.

Jis primena, kad pasyvus namas – ne tik mažos sąskaitos.

„Didžiausia vertė – komfortas. Temperatūra, drėgmė, oro kokybė – viskas subalansuota. Turėjome diskusiją su beveik visais Lietuvos pasyvių namų savininkais. Nė vienas nenorėtų grįžti prie įprasto būsto. Visi sakė, kad jei statytų iš naujo, rinktųsi tą patį“.

Nors tema vis dar nišinė, architektas neabejoja, kad turi daug potencialo.

„Besikeičiančios klimato sąlygos išmintingus žmones atves prie pasyvaus namo standarto. Jis leidžia projektuoti ir statyti tokius pastatus, kurie geba susidoroti su naujais klimato iššūkiais ir užtikrinti saugų ir komfortišką gyvenimą, be sudėtingų ir brangių sistemų“.

Lietuvos energetikos agentūros Energijos vartojimo efektyvumo didinimo centro projektų vadovė Ginta Samulienė primena, kad energinio naudingumo klasė yra realūs skaičiai ir nauda gyventojams.

„A++ klasės namai, lyginant su C klasės, sunaudoja vidutiniškai apie 60 proc. mažiau pirminės energijos. Su B klase – apie 33 proc. mažiau“, – skaičiuoja G.Samulienė.

Pasak jos, toks efektyvumas pasiekiamas ne vien apšiltinimu ar sandariais langais – tam būtina kokybiška šildymo ir vėdinimo sistema, taip pat energiją taupantys buities prietaisai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai. Tačiau ne mažiau svarbus ir žmogaus elgesys.

„Vien tik technika problemos neišspręs. Komfortas – labai subjektyvus dalykas. Vienam reikia pastovios aukštos temperatūros, kitam – galimybės atsidaryti langą bet kada.

Jei gyventojas nežino, kaip tinkamai naudotis vėdinimo ar šildymo sistema, net geriausiai pastatytas namas gali būti nekomfortiškas ar eikvoti daugiau energijos nei turėtų“, – pastebi ji.

Pasak ekspertės, efektyvumo paieškos neturi vykti sveikatos ar gyvenimo kokybės sąskaita.

„Taupyti svarbu, bet ne mažinant deguonį ar natūralią šviesą. Todėl būtina edukuoti gyventojus – padėti jiems suprasti, kaip veikia jų būsto sistemos, kaip skaityti energijos suvartojimo duomenis, kaip pasiekti balansą tarp efektyvumo ir komforto“.

Ji atkreipia dėmesį ir į ilgalaikius įpročius: sąmoningas vėdinimas, temperatūros reguliavimas, išmanių sistemų valdymas, įrenginių priežiūra – visa tai tampa ne mažiau svarbu nei energinio naudingumo sertifikatas.

„Efektyvus būstas – tai nuolatinis mokymasis ir prisitaikymas. Tik tuomet jis tikrai veikia taip, kaip buvo numatyta projektavimo stadijoje. Ne popieriuje, o kasdieniame gyvenime“, – įsitikinusi G.Samulienė.

Danijoje veikiančios įmonės „Lendager“ architektė ir tvarumo konsultantė Giedrė Skučaitė Gedvilė atkreipia dėmesį, kad tvarumo principai šiandien Skandinavijoje vis dažniau virsta ne vien idėjomis, bet ir verslo strategija.

„Vieni užsakovai ateina vedami vertybinių paskatų, norėdami kurti žmonėms ir gamtai palankius sprendimus, o kiti žiūri į projektus iš verslo perspektyvos, kaip kuo efektyviau išnaudoti kvadratinius metrus ir juos parduoti kuo brangiau“, – pasakoja Giedrė.

Pasak jos, dirbant su verslo motyvuotais klientais dažnai tenka fokusuotis į tas tvarumo iniciatyvas, kurios duoda aiškią finansinę grąžą. „Tuo tarpu vertybėmis grįsti klientai ieško sprendimų, kurie būtų prasmingi žmonėms ir aplinkai. Mūsų, kaip tvarumo ambasadorių ir architektų, užduotis – rasti pusiausvyrą ir efektyviausią klimatui sprendimą“, – sako pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad net ir tiems, kurie žiūri iš verslo perspektyvos, galima įrodyti tvarių sprendimų naudą: „Daug kas įsitikino, kad tvariai statyti galima už tą pačią kainą, bet greičiau parduoti ar net rasti naujų verslo galimybių, susijusių su žiediškumu.

Pavyzdžiui, išardžius pastatus, galima pernaudoti plytas ir kitas medžiagas. Grindų gamintojams parodėme, kaip galima panaudoti likučius ir prikelti juos naujam gyvenimui ar pernaudoti jau nebenaudojamus vėjo malūnų sparnus statybose. Kai kurie klientai vėliau net patys pradėjo plėtoti tokį verslo modelį“.

Danijoje jau įprasta taikyti CO₂ emisijų ribas naujiems pastatams, o tai, pasak G. Skučaitės Gedvilės, skatino didelį pokytį statybų rinkoje.

„Statytojai buvo priversti prisitaikyti prie naujų reikalavimų, o architektai, inžinieriai ir konsultantai pradėjo sistemiškai integruoti tvaresnius sprendimus bei medžiagas į projektavimą“.

Vienas įdomesnių Danijos projektų – tvarūs gyvenamieji rajonai, kuriuose akcentuojama įvairių socialinių grupių integracija ir pilna infrastruktūra.

„Šiuo metu vystome vieną pirmųjų tokio tipo rajonų Kopenhagoje, kurio planavimo pradžioje kūrėme tvarumo strategiją. Pirmiausia įtraukėme vietos gyventojus, organizavome diskusijas ir dirbtuves, kad išsiaiškintume, su kokiais iššūkiais jie susiduria gyvenamojoje aplinkoje ir kaip įsivaizduoja naujai kuriamą kaimynystę“, – pasakoja G.Skučaitė-Gedvilė.

Anot architektės, gyventojų lūkesčiai buvo labai aiškūs: žaliosios ir bendros erdvės, saugi aplinka vaikams, patogus priėjimas prie gamtos, išlaikyti vietinės architektūros principai, nedidelio mastelio pastatai bei ribotas automobilių judėjimas.

Rajone bus ribojamas automobilių judėjimas, o vietoje jų – patogūs dviračių takai ir viešojo transporto tinklas. „Žmonės noriai renkasi tokį gyvenimą, o verslas pamato, kad tai – patrauklu“, – pastebi pašnekovė.

Vis dėlto G.Skučaitė-Gedvilė įspėja, kad Lietuvai reikalinga savita strategija, kokios statybos sritys turi didžiausia poveikį aplinkai ir klimatui, kad būtų skatinami tvaresni statybos metodai bei esamų, nenaudojamų pastatų transformacija.

„Skandinavijoje tai jau įprasta praktika – vertinamas statybų poveikis klimatui, aiškiai žinoma, kurios medžiagos ir technologijos daro didžiausią žalą. Taikomos ir reguliacinės priemonės, pavyzdžiui, emisijų ribos naujai statomiems pastatams.

Lietuvoje aiškiai matoma spartėjanti naujų statybų plėtra, tačiau dažnai naudojamos medžiagos – betonas, metalas – yra nepalankios aplinkai, o renovacijoms naudojamos medžiagos, turi trumpą gyvavimo ciklą. Didžiuosiuose miestuose susiduriame su mobilumo ir infrastruktūros iššūkiais, o tvarumo sąmoningumas visuomenėje vis dar ribotas.

Manau, Lietuvai reikia duomenimis grįstos informacijos ir nacionalinės tvarumo strategijos statybų sektoriui. Priimtos politiniu lygmeniu ir pagrįstos realiais tyrimais, o ne skubotais sprendimais“, – sako G.Skučaitė-Gedvilė.

Žaliųjų finansų iniciatyvos (ŽFI) ekspertė Nora Marija Laurinaitytė atkreipia dėmesį, kad tvarus būstas Lietuvoje kol kas tebėra išimtis, o ne įprasta praktika.

Nors energinio efektyvumo reikalavimai per pastaruosius metus gerokai išaugo, o bankai vis aktyviau siūlo vadinamąsias „žaliąsias“ paskolas A++ klasės būstui, realybėje aukštos klasės ar pasyvaus standarto namai vis dar laikomi prestižo ženklu, o ne baziniu kokybės standartu.

„Pastatyti A++ ar pasyvaus standarto pastatą kainuoja 10–15 proc. daugiau nei B klasės. Tad natūralu, kad tokie projektai dažniausiai orientuoti į aukštesnes pajamas turinčius pirkėjus“, – teigia ji.

Didžiuosiuose miestuose – ypač Vilniuje ir Kaune – tvaresnių NT projektų daugėja, bet regionuose ši tendencija beveik nejuntama. Tai lemia ne tik finansiniai aspektai, bet ir teisinio reguliavimo spragos bei ribotos statytojų kompetencijos.

Pasak pašnekovės, NT vystytojai ir investuotojai pagrindinį dėmesį skiria pelningumui. Tvarūs, aplinkai draugiški sprendimai vis dar dažnai yra brangesni, o ilgalaikė nauda sunkiau įvertinama.

Tuo pat metu ir iš pirkėjų pusės jaučiama vangoka reakcija – tvarus būstas vis dar atrodo kaip „prabangos prekė“.

„Kol pirkėjai nesuvoks, kodėl verta rinktis tvarų būstą, tol ir rinka iš esmės nepasikeis. Žmonės dažnai renkasi pigesnį variantą, mažiau domisi ilgalaike nauda. Juolab, kad šiuo metu būsto įperkamumas, ypač pirmojo būsto pirkėjams, nėra istorinėse aukštumose“, – sako N.M.Laurinaitytė.

Ekspertės nuomone, proveržiui reikia kelių esminių pokyčių: aiškios ir nuoseklios valstybinės politikos, kuri apibrėžtų žaliojo NT standartus ir paskatas, aktyvesnio vartotojų švietimo apie tokių sprendimų naudą žmogui ir aplinkai.

Ir žinoma, technologijų prieinamumo didinimo – kad vietiniai, inovatyvūs sprendimai būtų ne išimtis, o norma.