„Mes turime analogiškas problemas. Viena vertus, tai yra kaitra. Kita vertus, tai yra kritulių skaičiaus didėjimas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Kas, jeigu?“ kalbėjo pašnekovė.
Siekdami atliepti kylančius iššūkius bei sukurti tinkamas ir palankias sąlygas gyventi, miestai ir didmiesčiai turėtų plėsti žaliąsias erdves, tvirtino J. Lavrinec.
„Viena iš koncepcijų, kuri kilusi Kinijoje, bet šiuo metu yra pritaikoma ir pradėjo veikti Europos miestuose – tai yra porėtas miestas arba miestas-kempinė. Tai yra miestas, kuris gali sugerti daug kritulių. Bet ir sugerdamas tuos kritulius ir didindamas vadinamąsias minkštąsias dangas – t. y., ne asfaltą, o labiau atverdamas žemę, želdindamas miestą ir palei gatves kurdamas lietaus salas – tas miestas tuo pačiu ir atiduoda kondicionavimą kaitros metu“, – pasakojo ji.
„Jos [žaliosios erdvės] atlieka ne tik fizinę kondicionavimo ir oro valymo funkciją, taip pat suteikia namus biologinei įvairovei, pradedant nuo vabzdžių ir baigiant paukščiais, šikšnosparniais. Bet taip pat atlieka ir labai svarbią sveikatos palaikymo funkciją“, – kalbėjo miesto antropologė.
Tiesa, J. Lavrinec teigimu, ypatingai svarbu, kad žalioji aplinka būtų lengvai prieinama kiekvienam didmiesčio gyventojui. Pasak antropologės, nors pastaruoju metu galima stebėti procesus, kai nauji, prabangūs pastatai iškyla gamtos apsuptyje, senosios statybos būstų gyventojai, pašnekovės teigimu, gali pasidžiaugti greta namų esančiais parkeliais ir želdynais dažniau.
„Viena vertus, mes iš tiesų matome, kad prabangesni butai šiuo metu yra statomi būtent tose zonose, kurios turėjo būti intensyvaus rekreacinio naudojimo zonos. (...) Kitas dalykas – iš senesnių periodų, iš 1950–1970 metų, turime tuos daugiabučių masyvus, kurie turėjo pakankamai erdvius žaliuosius kiemus. Tai paradoksas yra tas, kad jeigu mes paimsime prastesnės klasės naujus butus, naujus gyvenamuosius masyvus, mes pamatysime, kad jų kiemai ir jų želdinimas yra kur kas kuklesni, o kartais želdinimui net padoriai neužtenka vietos“, – aiškino J. Lavrinec.
„Šiuo požiūriu žmonės, kurie gyvena senuosiuose rajonuose, senos statybos name, gali pasijusti visai bajoriškai, nes po jų langais praktiškai bus parkeliai (...). Kai į kiemą išėjęs žmogus gali praeiti po visą rajoną, iš kiemo į kiemą, ir gaunasi visas rekreacinis maršrutas, kas yra labai svarbu – kad tu iš karto išėjęs iš namų patenki į didelę žaliąją zoną“, – akcentavo ji, pridurdama, kad tokie kiemeliai yra turtingi ir biologinės įvairovės prasme.
Todėl, apibendrindama kalbėjo pašnekovė, nekilnojamojo turto vystytojai ir didmiesčių savivalda turėtų siekti priartinti žaliąsias erdves prie gyventojų.