Kėdainių daugiabučio drama pranoksta net serialus: gera kaimynės valia virto tragedija

Tai istorija apie tai, kaip geraširdiškas sutikimas padėti kaimynams virto dešimtmečius trunkančiu košmaru, o bandymas apginti savo privačią erdvę neįgaliam žmogui baigėsi ilgu teismų maratonu ir gniuždančiais finansiniais įpareigojimais.

Ilgus metus trunkantys kaimynų nesutarimai ir sausas biurokratinis požiūris į situaciją lėmė tai, kad kažkada iš geros širdies vienos kaimynės padaryta nuolaida kitai kaimynei dabar kelia daugybę nepatogumų visai šeimai.

Bėda tik, kad geranoriškumo istorijoje jau nebėra likę, o valdininkai sako negalintys kištis į privačius žmonių reikalus, o teisme žmogiškumo ieškoti, rodos, nė neverta.

Viskas prasidėjo maždaug prieš 20 metų, kai butą Kėdainių miesto Dariaus ir Girėno 20-ajame name įsigijo keturių vaikų mama Rasa. Tuo metu namo sąlygos net ir tiems laikams buvo itin prastos – 9 šeimų gyvenamasis namas neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Gyventojai naudojosi lauko tualetu ir sėmė vandenį iš šulinio. Tai buvo itin sunki buitis, ypač daugiavaikei šeimai.

2008 metais atsiradus galimybei prisijungti prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų, name kilo sujudimas. Tai turėjo būti džiugi akimirka – civilizacijos atėjimas į seną namą. Tačiau, kaip dažnai būna daugiabučiuose, geri norai ėmė skęsti finansiniuose reikaluose ir gyventojų noruose bei nesutarimuose.

Pagal pirminį planą vamzdynai turėjo būti tiesiami per bendro naudojimo koridorius – tai logiškas ir techniškai teisingas sprendimas. Tačiau kaimynams tai pasirodė per brangu. Prasidėjo derybos, kurios galėjo užsitęsti amžinybę.

Matydama, kad bendras sutarimas stringa, o vandens reikia čia ir dabar, Rasa padarė lemtingą nuolaidą. Ji sutiko, kad kaimynės vandens ir nuotekų vamzdžiai būtų tiesiami tiesiogiai per jos buto virtuvės ir koridoriaus grindis. Moteris nusprendė paaukoti dalį savo privačios erdvės, kad kaimynai ir jos šeima turėtų vandenį. Tuo metu niekas nė neįtarė, kad šis žodinis, gera valia paremtas susitarimas taps teisinio precedento ir begalinio konflikto pagrindu.

Inžinerinių tinklų įrengimas vyko chaotiškai. Nors šuliniai kieme buvo įregistruoti kaip bendra nuosavybė, patys vamzdynai namo viduje buvo vedžiojami be bendro projekto, be oficialios registracijos ir be namo administratoriaus priežiūros. Kiekvieno buto šeimininkai jungėsi kaip išmanė, taupydami kiekvieną centą. Buvo ardomi namo pamatai, kalamos lubos, o triukšmas drebino namus.

Būtent šio chaoso metu įvyko incidentas, kuris tapo dabartinio konflikto priežastimi.

Tą dieną, kai buvo vedami vamzdžiai, Rasa, turėjusi sveikatos problemų ir antsvorio, ilsėjosi savo kambaryje, vengdama statybų triukšmo. Jos vyro ir vaikų namuose nebuvo.

Pasinaudodama situacija, antrame aukšte gyvenanti kaimynė nusprendė „patobulinti“ projektą. Nepaisydama susitarimo vamzdžius slėpti po grindimis, ji be jokio atsiklausimo ar leidimo įsivedė savo nuotekų ir vandens vamzdžius atvirai – palei pirmo aukšto kaimynės sieną ir per virtuvės lubas.

Kai šeimininkė pamatė, kas padaryta, buvo per vėlu. Į pretenzijas kaimynė atšovė: „Man taip geriau ir pigiau“.

Rasa, būdama taikaus būdo, nenorėjo karo. Ji savo lėšomis užbetonavo išgriautas grindis ir davė kaimynei vienerių metų terminą susitvarkyti savo vamzdyną – paslėpti jį arba iškelti.

Deja, tas „vienerių metų terminas“ išsitempė į daugiau nei dešimtmetį. Kaimynė nieko nedarė. O Rasa liko gyventi su svetimu, vizualiai bjaurojančiu vamzdžiu savo virtuvėje. Ant sienų ėmė kauptis drėgmė, atsirado pelėsis, o astma sergančiai moteriai tai buvo ir sveikatos klausimas.

Kadangi vamzdis techniškai yra kaimynės, Rasa buvo įpareigota jį prižiūrėti ir leisti kaimynei bet kada įžengti į jos virtuvę, jei ji norėtų vamzdį apžiūrėti.

Laikas bėgo, Rasos sveikata prastėjo. Būstas buvo perrašytas jos sūnui Linui, turinčiam II grupės neįgalumą. Po Rasos mirties, likęs vienas su savo negalia, Linas norėjo tik susitvarkyti tėvų butą ir gyventi oriai. Tačiau kiekvienas bandymas remontuoti virtuvę atsimušdavo į tą patį kliuvinį – kaimynės vamzdį, kabantį palubėje ir einantį palei sieną.

Linas, padedamas brolio, kreipėsi į namo administratorių UAB „Kėdainių butai“. Paaiškėjo, kad įmonė tų vamzdžių neadministruoja, jie neįregistruoti, tad tvarkytis teks patiems.

Tuomet buvo imtasi teisinio kelio. Kaimynei išsiųstas registruotas laiškas su prašymu per mėnesį pašalinti vamzdį. Atsako nebuvo. Kaimynė pradėjo skųstis įvairioms institucijoms. Matydami, kad susitarti nepavyks, broliai patys demontavo svetimą vamzdį iš savo nuosavybės.

Kaimynė dėl nupjauto vamzdžio kreipėsi į teismą. Kauno apylinkės teismas Liną įpareigojo per 3 dienas savo lėšomis atstatyti nupjautą vamzdį ir apmokėti kaimynės bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimą grindė tuo, kad savavališkai įvestas vamzdis aptarnauja du butus ir yra laikytinas bendrojo naudojimo sistema, net jei jis yra kito žmogaus bute.

Teismas konstatavo, kad kaimynei įsirengiant vamzdį statybos leidimas nebuvo reikalingas, nes tai – „paprastasis remontas“. Tačiau Linui pašalinus vamzdį taikyti reikalavimai buvo daug griežtesni – esą jis pažeidė bendraturčių teises ir paliko kaimynę be vandens.

Linas ir toliau gyvena baimėje. Virš jo durų bendrame koridoriuje ta pati kaimynė įvedė dar vieną kanalizacijos vamzdį, vėl be sutikimo ir be projekto. Triukšmas, kvapai ir nuolatinis priminimas, kad tavo namai nėra tavo tvirtovė.

Po teismo sprendimo Linas atsidūrė aklavietėje. Apeliacinis teismas sprendimą paliko galioti. Lino brolis kreipėsi dėl teismo išaiškinimo, kaip atstatyti vamzdį. Kol buvo ruošiamas išaiškinimas, kaimynė kreipėsi į antstolius. Linui skirta beveik trijų tūkstančių eurų bauda už „delsimą“ vykdyti sprendimą.

Atstatymui buvo nurodyta jokių projektų ir sutikimų nereikalauti – viską grąžinti taip, kaip buvo. Linas ardė savo suremontuotas sienas, kad vėl įsileistų svetimą vamzdį.

Tai – finansinis smūgis žmogui, gyvenančiam iš nedidelės pensijos. Jau gautas vykdomasis raštas, grasinantis vienintelio turto – mamos palikto buto – netektimi.

Akivaizdu, kad teisinėje sistemoje kažkas yra ne taip. Sunku suprasti, kodėl be leidimo įrengtas vamzdis tapo „teisėtu“ bendro naudojimo objektu, o bandymas jį pašalinti iš privačios erdvės baigėsi baudomis.

Namo administratorius teigia, kad tai – dviejų kaimynų nesutarimas. Kadangi vamzdis nėra avarinės būklės, administratorius nemato poreikio jį remontuoti ar demontuoti. Siūloma, kad gyventojų dauguma pati priimtų sprendimą arba savininkas tvarkytųsi savo lėšomis.

Kėdainių rajono savivaldybė situaciją žino, tačiau siūlo tik nemokamą teisinę pagalbą. Statybų inspekcija pabrėžia, kad statinių naudojimo priežiūra yra savivaldybės funkcija.

Lino artimieji pasakoja apie nuolatinį psichologinį smurtą. Moterys elgiasi agresyviai, nuima neįgaliesiems skirtas atramas, įžeidinėja ir žaloja turto. Policija dažnai atsako, kad „nėra pagrindo bausti“.

Linas gyvena baimėje, su svetimu vamzdžiu virtuvėje, skola antstoliams ir nesibaigiančiu konfliktu.

Kodėl neįgalus žmogus baudžiamas už tai, kad laukė teismo išaiškinimo? Kodėl institucijos toleruoja savivalę, bet baudžia tuos, kurie bando ginti savo privačią erdvę?

Šiuo metu Linas priverstas gyventi su atstatytu svetimu vamzdžiu savo virtuvėje, su tūkstantine skola antstoliams ir su baime išeiti į laiptinę. Kreipdamasis pagalbos į institucijas, kurios deklaruoja dirbančios žmogui, jis atsitrenkia į uždarytas duris.

Baisu galvoti apie tai, bet panašu, kad institucijos dirba visai ne žmogui, o tiesiog biurokratinei sistemai…