O dar prieš kelias savaites būta pagrįstų spėlionių, kad prieš 80 metų Kauną nusiaubęs didžiausias žinomas potvynis šiemet vėl gali pridaryti rimtų rūpesčių, mat po kelių iš eilės ramių metų didžiosiose šalies upėse susidarė palankios sąlygos vandens lygiui pakilti.
Nuo paskutinės praėjusių metų dienos dėl žemos oro temperatūros upėse pradėjo formuotis ledo dariniai. Iš pradžių plaukė ižas, vėliau susidarė ištisinė ledo danga.
Kelias savaites spaudė stiprus šaltis, o sniego privertė tiek, kiek mažiausi kauniečiai išvis niekada nebuvo matę.
Susiję straipsniai
Pasak hidrologų, dideliam potvyniui kilti reikėjo dar poros sąlygų – stipraus atšilimo ir lietaus.
Belaukdami šių prognozių išsipildymo kauniečiai išlaisvino fantaziją, o ji piešė baisiausius paveikslus.
Jie regėjo sugriautą dar tik statomą Santakos tiltą ties Kauno senamiesčiu, užlietą „Nemunaičių“ rajoną Fredoje ir net vandeniu apsemtą Nemuno salą su visa „Žalgirio“ arena.
Nieko panašaus neatsitiko, nes pritrūko paskutinių sąlygų: staigus atšilimas neužklupo, malonią šilumą dienomis keitė šaltukas naktimis, o kada pastarąjį kartą lijo, kauniečiai išvis neprisiminė.
Galima pasidžiaugti, kad bent kol kas nematyti jokios miesto infrastruktūrai padarytos žalos. Projektuotojai rimtai įvertino potvynio galimybę ir numatė apsaugines priemones.
Tačiau negalima sakyti, kad grėsmingos ledo lytys praplaukė visai nepastebėtos.
Dažniausiai nuo potvynių skaudžiausiai kenčia Neries pakrantėje – Salių, Radikių, Ginėnų gyvenvietėse (Kauno r.) įsikūrę žmonės.
Jie puikiai prisimena 2010-aisiais siautėjusią stichiją ir neramiai stebėjo link namų artėjantį vandenį, mat upė apsitraukė ledu, o jos pakrantėse susidarė įspūdingo storio sniego sluoksnis.
Išgirdę perspėjimus Panerio gyventojai ir šiemet suskubo ištuštinti rūsius, išnešė iš kiemų srovės lengvai nuplukdomus daiktus, pasirūpino naminiais gyvūnais.
Prieš kelerius metus Kauno rajono savivaldybės atstovai siūlė net pastatyti pylimą, neleidžiantį vandeniui apsemti gyventojų kiemų.
Sunku patikėti, tačiau dalis jų atsisakė tokios saugos priemonės ir paaiškino, neva pylimas užstos didingą upės vaizdą.
Tokie argumentai šiek tiek primena skiepų priešininkų elgesį ir nuostatą, kad gripas gali pakirsti tik silpnuosius. O potvynis – bailius?
Dabar jie jau gali pasigirti, kad buvo teisūs, tačiau tikrai kitaip kalbėtų, jeigu potvynis pridarytų žalos.
Turbūt niekada nepasikartos laikai, kai potvynio metu Nemuno vanduo pasiekdavo Laisvės alėją ir kauniečiams tekdavo kelias dienas po ją braidyti.
Vis dėlto visiškai atmesti pavojingų reiškinių tikimybės nereikėtų – tai tik patvirtina vaizdai iš kitų šalies regionų, kur skendo keliai, gyventojų sodybos bei pasėlių laukai.
Niekas nemanė, kad šių metų pradžioje Lietuvą gali užklupti tokia šalta ir snieginga žiema. Nekontroliuojamo klimato šiltėjimo teorijos šalininkai svarstė, kad taip negali būti, tačiau taip atsitiko.
O pakilusiu vandens lygiu Nemune džiaugiasi dar viena žmonių grupė – upeiviai.
Aukštesnis vandens lygis – geresnės galimybės baržomis gabenti krovinius iš Kauno į Klaipėdą, o jų srautas pastaraisiais metais žaibiškai išaugo. Dažniausiai plukdomi grūdai, gelžbetonio konstrukcijos, didelių gabaritų kroviniai.
Praėjusiais metais būta atvejų, kai net stigo pajėgumų įvykdyti visus užsakymus. Jeigu neužkluptų sausra, šiemet gali būti dar vieni rekordiniai metai.
Gyventi miestuose prie upės niekada nebuvo ir nebus nuobodu – tekantis vanduo kai kam kelia baimę, bet kai kam suteikia ir galimybių. Svarbiausia – pamėginti susidraugauti su vandens stichija ir pabandyti pasiruošti netikėtumams.