Nors iš išorės namas atrodo liūdnai, specialistams pradėjus 1912–1913 metais statyto Pamėnkalnio gatvės 22-ojo namo architektūros tyrimus paaiškėjo, kad jo viduje beveik nieko nepakeista.

Pamėnkalnio gatvės 22-ajame name dirbę specialistai neslėpė: tyrimų atradimai nustebino net ir juos, visko mačiusius.

„Išties retai pasitaiko atvejų, kai po sovietmečio ir vėlesnių euroremontų pastatuose išlieka tiek daug nesunaikintų pirminių detalių.

Galima pasakyti, kad namui pasisekė“, – pasidžiaugė viešosios įstaigos Architektūros tyrimų centro vadovė Vitalija Micura.

[[ge:lrytas:lrytas:40517442]]

Nors paveldosaugininkai jau anksčiau buvo nustatę valstybės saugomo moderno stilistikos namo vertingąsias savybes, po architektūros tyrimų jų sąrašą teko papildyti.

Į dabar negyvenamą Pamėnkalnio gatvės 22-ąjį namą dėmesį atkreipė ir Vilniaus valdžia. Tiesa, jau po tyrimų, kai pastato fasadas per vieną naktį buvo išterliotas grafičiais.

Visi langai – mediniai

Pasakodama apie tvarkybos ir remonto darbams ruošiamo namo architektūros tyrimus V.Micura pripažino: kai kurie butų interjerai tarsi užkonservuoti nuo statybos laikotarpio.

[[ge:lrytas:lrytas:41792594]][[ge:lrytas:lrytas:42010823]][[ge:lrytas:lrytas:42047819]][[ge:lrytas:lrytas:42175340]]

Ypač stebina, kad name iki šiol nėra nė vieno plastikinio lango. Beveik visi jie išlikę tokie, kokie buvo įrengti. Taip greičiausiai nutiko dėl to, kad daugelis patalpų daugiabutyje ilgą laiką buvo nuomojamos.

Kai kurių kambarių parketas yra išskirtinai geros būklės, o tai šiandien pasitaiko itin retai.

Daugelio namo vertingųjų savybių būklė yra gera arba patenkinama. Taip Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra nurodė prieš dešimtmetį. Tiesa, dabar jų būklė pablogėjo, nes pastatas buvo negyvenamas, neprižiūrimas. Vis dėlto jos išliko.

Pamėnkalnio gatvės 22-ojo namo viduje išlikę XX amžiaus pradžioje Amerikoje pagaminti seifai.

Pažadėjo šviesią ateitį

Viename butų radę šeimininkų paliktų nuotraukų Architektūros tyrimų centro darbuotojai pasidomėjo gyventojų istorija. Paaiškėjo, kad bute gyvenusios moters duktė iki šiol gyvena Vilniuje.

O po polichrominių tyrimų paaiškėjo, kad namo puošyba, sienų dažymas nėra ypatingi. Jie minimalūs, būdingi moderno stilistikai.

„Modernas ne rėksmingas, o visai subtilus“, – paaiškino Architektūros tyrimų centro vadovė.

Sovietmečio pertvarkos suniokojo ne vieną Senamiesčio ir Naujamiesčio pastatą, bet ne Pamėnkalnio 22-ąjį namą. Nebuvo išgriautos sienos, neišluptos pertvaros, daug autentiškų elementų išliko net laiptinėse.

„Todėl šio pastato po atnaujinimo laukia šviesi ateitis“, – pažadėjo V.Micura.

Terliones skubiai nuvalė

Vis dėlto atlikus architektūros tyrimus buvo suniokotas pastato fasadas – išterliotas grafičiais.

V.Micura nuramino, kad terlionės smarkiai nepakenkė fasadui, kurį vis tiek teks restauruoti: „Visi šie paviršiniai grafičiai tik dar kartą liudija, kad miestas – dinamiškas, nuolat pulsuojantis ir netoleruojantis urbanistinių pauzių.“

Tačiau Pamėnkalnio gatvėje gyvenanti Žana Lebedeva prisipažino – ją skaudina, kad tiek daug Senamiesčio ir Naujamiesčio pastatų apleisti, neprižiūrimi.

Kai pastebėjo išterliotas Pamėnkalnio gatvės 22-ojo namo sienas, vilnietės kantrybė trūko: surašė laišką merui Valdui Benkunskui, kitiems savivaldybės vadovams primindama, kad šis pastatas yra miesto istorijos ir estetikos dalis.

„Tokie objektai kuria Vilniaus veidą, todėl kiekvienas jų pažeidimas yra jautrus visai bendruomenei“, – įsitikinusi vilnietė. Ji kėlė klausimą, kokių veiksmų gali imtis ne tik savivaldybė, bet ir miesto gyventojai, kad tokie pastatai būtų geriau apsaugoti?

Meras Ž.Lebedevai atsakė tą pačią dieną ir pažadėjo, kad fasadas per kelias dienas bus nuvalytas, o paveldosaugininkai ištirs, ar grafičiai pastatui nepadarė papildomos žalos.

Jaučiama Rygos moderno įtaka

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė nurodė, kad Pamėnkalnio gatvės 14-asis, 22-asis, 24-asis, 26-asis ir 28-asis pastatai sudaro penkių namų kompleksą. Juos suprojektavo architektas Eduardas Rouba.

Moderno stilius į Vilnių atkeliavo apie 1900 metus ir gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Anot M.Drėmaitės, Vilniaus modernas inovatyvumu neprilygsta Vienos, Briuselio ar Rygos architektūrai. Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvėse yra apie 40 šio stiliaus pavyzdžių, o Pamėnkalnio gatvėje jie yra ryškiausi.

E.Rouba diplomą buvo įgijęs Rygos politechnikos institute, todėl Pamėnkalnio gatvės namų komplekse atsispindi rygietiško moderno įtaka. Ryga tuo laikotarpiu buvo svarbus moderno architektūros centras, daręs įtaką regionui.

Vis dėlto kurdamas pastatų dekorą architektas fantazijos neribojo – kiekvienas fasadas originalus, su tik jam vienam būdingais motyvais, o vertikalias laiptinių dalis užbaigia ornamentuoti plafonai.

Pamėnkalnio 22-ojo namo projekto užsakovai buvo Alina ir Aleksandras Zasztowtai.

kartu su A.Zasztowtu architektas E.Rouba 1911 m. Vilniaus gatvėje įkūrė projektavimo biurą „Stroitiel“. A.Zasztowtui priklausė ir statybinių medžiagų parduotuvė Vilniaus gatvėje, jis joje parduodamą produkciją naudojo ir kurdamas Pamėnkalnio gatvės 22-ojo namo interjerus.

Zasztowtų šeima pastatą valdė neilgai. 1920 m. jis parduotas Troškūnų dvaro savininkui Stanislovui Montvilai ir liko jo nuosavybe iki 1940-ųjų nacionalizacijos.

Dokumentuose minima, kad name buvo įrengtas (nors tuo metu neveikęs) centrinis šildymas, o butai nuomoti, tarp jų – ir Raudonosios armijos karininkams bei kooperatyvo „Rūta“ tarnautojoms.

Pasikeitus valdžiai 1941 m. S.Montvilas bandė susigrąžinti turtą, tačiau duomenų apie tai nėra, todėl tikėtina, kad pastatas nebuvo grąžintas.

Iš išorės – apleistas, viduje – lobis: Vilniaus senamiesčio name atsivėrė netikėtas vaizdas