Jau keleri metai Kaune vyksta kaimynų ginčai dėl namo kieme perstatytos pavėsinės. Kaip 24 kvadratinių metrų ploto pastatą pasidalyti ir visiems į jį sutilpti? Teismams tai neatrodo problema.

Pabandykite įsivaizduoti tokią situaciją. Prieš 50 metų jūs ar jūsų tėvai savo sklypo dalyje, gavę valdžios leidimą ir kaimyno sutikimą, pasistatė 10 kv. m pavėsinę. Prieš 24 metus, vėl turėdami valdžios leidimą ir kaimyno pasirašytą sutikimą, ją rekonstravo į 24 kv. m ūkinį pastatą ir daugiau kaip du dešimtmečius ramiai juo naudojosi.

Tačiau po 20 metų kaimynas pareiškė pretenzijas į didžiąją šio pastato dalį. Prasidėjo teismai, o pavėsinės nuosavybė iki šiol yra ginčijama.

Šią istoriją buvo sunku suvokti net keliems „Lietuvos ryto“ žurnalistę konsultavusiems teisininkams, pavadinusiems ją neeiline. Jų vertinimu, tokiose bylose itin svarbu įvertinti ne tik dabartinius Registrų centro duomenis ir šiuo metu taikomą teisinį reglamentavimą, bet ir prieš kelis dešimtmečius išduotus leidimus, sudarytus susitarimus bei tuomet galiojusią turto įteisinimo tvarką.

[[ge:lrytas:lrytas:40524996]]

Teisininkų nuomone, ši istorija nėra vien ginčas dėl vienos šeimos pavėsinės. Ji parodo ir platesnę problemą – bendrosios nuosavybės spąstus, į kuriuos kartais patenka ilgus metus viename sklype gyvenantys kaimynai.

Gavo leidimą statyti namą

Ši istorija Kaune prasidėjo apie 1955 metus. Juozo ir Petronėlės Meidų šeima gyveno Būgos gatvės pusrūsyje, kurį nuolat užpildavo lietaus vanduo. Augo trys maži vaikai – Sigita Meidutė, vėliau tapusi ilgamete Kauno kolegijos Medicinos fakulteto lektore, Antanas Meidus, vėliau tapęs architektu, ir Juozas Meidus, tapęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininku, pulkininku.

Nuo nuolatinės drėgmės kelerių metų Antanas susirgo kaulų tuberkulioze. Gydytojai šeimai pasakė, kad gyvenant tokiomis sąlygomis susirgti gali ir kiti šeimos nariai.

[[ge:lrytas:lrytas:43163217]][[ge:lrytas:lrytas:43329838]][[ge:lrytas:lrytas:43329838]][[ge:lrytas:lrytas:43528746]]

„Mano tėvelis vis vaikščiojo po to meto įstaigas, prašydamas pagalbos, ir pagaliau Kauno miesto vykdomasis komitetas mums skyrė sklypą Vičiūnų gatvėje nameliui statyti. 1956 metais tėvelis gavo leidimą statyti. Bet mes neturėjome pinigų statybai, tėvelis pasiskolino iš vieno pažįstamo.

Statėme kelerius metus. Iš pradžių kieme pasistatėme 4,5 × 4,5 m pavėsinę, kur laikėme kastuvus, šalia – lauko virtuvėlę. Turiu nuotraukų, kuriose mes, maži vaikai, stovime prie pavėsinės. Toje 10 kv. m pavėsinėje vasaromis glaudėmės visa šeima. Mes, vaikai, tampydavome plytas, visaip tėvams padėdavome.

Gal 1958 metais namą pasistatėme. Tai buvo stebuklas po gyvenimo rūsyje ir pavėsinėje“, – teisme namo ir pavėsinės istoriją pasakojo S. Meidutė, vėliau ištekėjusi ir pakeitusi pavardę į Paškevičienę.

[[ge:lrytas:lrytas:43644587]]

Po kelerių metų J. Meidui buvo nustatytas plaučių vėžys. Pasak šeimos, suprasdamas, kad žmonai ir vaikams gali būti sunku, jis nusprendė parduoti antrą namo aukštą ir grąžinti likusią skolą.

1964 metų kovo 24 d. namo antras aukštas pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo parduotas Antanui Preveliui. Jam priklausanti namo dalis vėliau padidėjo iki 3/4, nes jis nupirko ir dar vieno čia gyvenusio žmogaus būstą. Meidams liko 1/4 namo.

Pasidalijo sklypą

„Daug metų visi gyvenome draugiškai, namo kiemu naudojomės bendrai. Po kurio laiko ir Preveliai, ir mano tėvai nusprendė, kad bus geriau sklypą pasidalyti. 1975 metų gegužės 15 dieną jie pasirašė sutartį, kad nuo įvažiavimo kairė sklypo dalis priklauso Preveliams, o dešinė – mums, Meidams.

Buvo nubraižytas sklypo planas, sutartį patvirtino ir trys liudininkai. Mūsų sklypo dalyje liko ta pavėsinė, o kaimynui dar davėme savo žemės, kad pasistatytų garažą. Taip sklypu naudojamasi iki šiol, jau daugiau kaip 50 metų“, – pasakoja S. Paškevičienė.

„Kauno m. Vičiūnų g. 10 savininkai Juozas Meidus ir Antanas Prevelis atliko sklypo pasidalijimą taip: I sklypo valda priklauso Meidui, 33,40 × 10,20 × 12,60. II sklypo valda priklauso Preveliui, 33,40 × 10,20 × 12,60“, – rašoma išlikusiame dokumente.

Pavėsinei gavo leidimą

Pirmoji pavėsinė ilgainiui sunyko. J. Meidus 1975 metų gegužės 8 d. gavo leidimą savo vardu pasistatyti naują tokio pat 10 kv. m ploto pavėsinę. Ji buvo pastatyta turint oficialų leidimą.

1975 metų gegužę pavėsinė buvo įtraukta į to meto Kauno miesto Panemunės rajono Darbo žmonių deputatų vykdomojo komiteto dokumentus.

[[ge:lrytas:lrytas:43644593]]

„Mes, vaikai, dažnai eidavome pamiegoti į tą pavėsinę, nes mūsų šeimai buvo likę tik du kambariai pirmame aukšte. Vėliau broliai išsiskirstė, aš likau gyventi pas tėvelius. Ištekėjau, gimė dukra Jurgita ir sūnus Mindaugas. Jie žaisdavo su savo bendraamžiu, namo kaimynų Prevelių sūnumi Gediminu, visi sutarėme.

Preveliai niekada jokių pretenzijų nei žodžiu, nei raštu į tą pavėsinę nereiškė, kaip ir mūsų šeima – į jų naudojamoje sklypo dalyje stovintį garažą“, – prisimena S. Paškevičienė.

1997 metais G. Prevelis, mirus tėvams, paveldėjo jų turėtą namo dalį ir „sklypą su statiniais“. Pasak Paškevičių šeimos, vėliau jis pats organizavo, kad naudojamų kiemo dalių ribos būtų aiškesnės, nupirko tujų ir jas susodino pagal 1975 metų sklypo planą.

J. Meidui mirus, jo žmona P. Meidienė 1997 metų spalio 16 d. sudarytu testamentu savo namo dalį paliko dukrai Sigitai Paškevičienei.

Dar anksčiau, 1987 m. gegužės 16 d., P. Meidienė kreipėsi į Kauno tarpmiestinį techninės inventorizacijos biurą, tuo metu vykdžiusį turto inventorizavimo funkcijas, prašydama inventorizuoti jos naudojamoje sklypo dalyje esančią pavėsinę ir užfiksuoti jos faktinius duomenis.

Šį dokumentą Paškevičių šeima laiko svarbiu argumentu, vertinant, kaip pavėsinė buvo apskaityta pagal tuo metu galiojusią tvarką.

1987 m. rugpjūčio 25 dienos testamente P. Meidienė taip pat nurodė, kad po jos mirties pavėsinę paveldi anūkė J. Paškevičiūtė.

Paškevičių šeimos teigimu, pagal jų turimus dokumentus pavėsinė tuo metu buvo laikoma Meidų šeimos turtu, o ne bendrosios nuosavybės dalimi, apskaičiuojama pagal turimą gyvenamojo namo dalį.

1992 metais taip pat buvo sudarytas Meidų ir Prevelių susitarimas dėl naudojamų žemės dalių išpirkimo. P. Meidienė už investicinius čekius ir tuometę valiutą išpirko savo naudojamą sklypo dalį.

Nuo 2021 metų teismuose nagrinėjamas G. Prevelio reikalavimas pripažinti jam teisę į 3/4 pavėsinės. Jo argumentai siejami su tuo, kad jam priklauso 3/4 gyvenamojo namo.

Paškevičių šeima savo ruožtu teigia, kad sprendžiant ginčą turėtų būti vertinami ir ankstesni dokumentai – pavėsinės statybos leidimas, šeimų susitarimai, testamentai bei žemės naudojimo istorija.

Pavėsinė buvo suremontuota

Per kelis dešimtmečius pavėsinė sunyko: įlūžo grindys ir stogas, pastatui reikėjo remonto.

Po močiutės mirties paveldėjimą priėmusi J. Paškevičiūtė 2001 metais ėmėsi pavėsinę atnaujinti. Sudėjo naujus langus, duris, grindis, išdažė vidų. Pavėsinė virto 24 kv. m nameliu ant tų pačių pamatų, kuris buvo įregistruotas kaip ūkinis pastatas.

Byloje G. Prevelis nurodė, kad prie šio remonto finansiškai ar savo darbu neprisidėjo ir pavėsine nesinaudojo.

Anot J. Paškevičiūtės, remontą iš balkono stebėjęs kaimynas turėjo pastabų net dėl stogo spalvos. Ji teigia, kad, nenorėdama konfliktuoti, į jo pageidavimus atsižvelgė.

[[ge:lrytas:lrytas:43644591]]

Baigus darbus, G. Prevelis pasirašė J. Paškevičiūtės pateiktus dokumentus, susijusius su pavėsinės rekonstrukcija, taip pat neprieštaravo kadastriniams matavimams, kuriuose buvo pažymėtas rekonstruotas pastatas.

Po 20 metų pareiškė pretenzijas

Maždaug 20 metų dėl pavėsinės, Paškevičių šeimos teigimu, ginčų nekilo.

Tačiau 2021 metais G. Prevelis kreipėsi į teismą, reikalaudamas pripažinti jam 3/4 pavėsinės, o J. Paškevičiūtei – 1/4.

Teisme jis argumentavo, kad jam priklausant 3/4 gyvenamojo namo, tokia pati dalis turėtų priklausyti ir kituose bendroje nuosavybėje registruotuose statiniuose.

G. Prevelis taip pat patvirtino, kad pavėsinės nestatė, prie jos remonto pinigais ar darbu neprisidėjo ir joje nesilankė.

Ginčas iš esmės kilo dėl to, kaip vertinti skirtingais laikotarpiais atsiradusius dokumentus ir pasikeitusį teisinį bei turto registravimo reglamentavimą.

Dabartiniuose Registrų centro duomenyse sklypas ir jame esantys statiniai vertinami pagal bendrosios nuosavybės santykius. G. Prevelio pozicija – jam turint 3/4 gyvenamojo namo, tokia pati dalis priklauso ir pavėsinėje.

Tokiai pozicijai pirmosios instancijos teismai pritarė.

Pavėsinė tapo kultūros salelė

Suremontuota pavėsinė ilgainiui tapo Paškevičių šeimos susibūrimo vieta. Čia vykdavo ir nedideli kultūros renginiai, kuriuos organizuodavo J. Paškevičiūtė ir S. Paškevičienė.

Eiles skaitydavo poetė, Seimo narė Dalia Teišerskytė, vykdavo nedideli dailininkų plenerai.

S. Paškevičienė ilgą laiką vadovavo Kauno moterų labdaros organizacijai „Ad Astrum“, todėl čia vykdavo ir jos narių susitikimai.

[[ge:lrytas:lrytas:43629275]]

Organizacija rėmė jaunus talentus, tarp jų – tuomet dar karjerą pradedantį solistą Liudą Mikalauską, mokėjo stipendijas, taip pat daug metų organizavo nusipelniusių Kaunui moterų apdovanojimus.

Šeima teigia patyrusi spaudimą

Paškevičių šeima pasakoja, kad santykiai su kaimynu ilgainiui smarkiai pablogėjo.

S. Paškevičienė teigia vieno konflikto metu išgirdusi iš G. Prevelio grasinamai nuskambėjusių žodžių ir keiksmų. Pasak moters, po šio įvykio jai sutriko sveikata ir ji pateko į ligoninę.

Ji taip pat pasakoja apie kitus konfliktus dėl kiemo, namo ir jo infrastruktūros.

Šių S. Paškevičienės pasakojamų aplinkybių „Lietuvos rytas“ nepriklausomais šaltiniais nepatvirtino, todėl jos pateikiamos kaip pačios ginčo šalies pozicija.

S. Paškevičienė taip pat teigia kelis kartus kvietusi matininkus atnaujinti sklypo kadastrinius matavimus. Jos teigimu, būdavo sužymimos jų šeimos naudojamos sklypo dalies ribos, tačiau procesas nebuvo užbaigtas, nes nepavykdavo gauti G. Prevelio parašo.

Teismai pripažino 3/4 dalį

Nuo 2021 metų nagrinėjamose bylose pirmosios instancijos teismai G. Prevelio reikalavimą dėl 3/4 pavėsinės dalies tenkino.

Sprendimuose buvo remiamasi Registrų centro duomenimis ir dabar taikomu bendrosios nuosavybės teisiniu reglamentavimu.

Paškevičių šeima ir ją konsultavę teisininkai su tokiu vertinimu nesutinka. Jų nuomone, turėtų būti išsamiau vertinami ir senesni dokumentai bei tuo metu galiojusi turto įteisinimo tvarka.

Aukštesnės instancijos teismas anksčiau buvo panaikinęs vieną sprendimą ir grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo.

2026 metų birželio 2 dieną bylą nagrinėjęs teismas vėl pripažino, kad G. Preveliui priklauso 3/4 pavėsinės, o J. Paškevičiūtei – 1/4. Iš J. Paškevičiūtės taip pat buvo priteista 3189 eurai bylinėjimosi išlaidų G. Prevelio naudai.

Paškevičių šeima atkreipia dėmesį, kad G. Prevelis pats teisme nurodė prie pavėsinės statybos ir remonto neprisidėjęs. Jos nuomone, tai yra viena svarbių ginčo aplinkybių.

Byloje buvo apklausti ir ilgamečiai kaimynai, pasakoję apie kelis dešimtmečius siekiančią pavėsinės naudojimo istoriją.

Teismas pažymėjo, kad „G. Prevelio pozicija dėl ūkinio pastato (pavėsinės) rekonstrukcijos neteisėtumo neįrodyta“, tačiau nuosavybės dalis nustatė pagal kitus byloje vertintus teisinius ir registro duomenis.

Kaip naudotis 3/4 kambario?

Po teismo sprendimo iškilo ir praktinis klausimas – kaip dviem bendraturčiams naudotis vos 24 kv. m ploto patalpa, kai vienam priklauso 3/4, kitam – 1/4?

Kaip fiziškai atskirti tokias dalis? Ar grindyse reikėtų pažymėti ribą ir nustatyti, kuri pastato dalis kam priklauso?

Pavėsinėje taip pat yra J. Paškevičiūtės ir jos šeimos daiktų – baldų, paveikslų, fotografijų, dokumentų.

Po teismo sprendimo G. Prevelis laiškais pareikalavo suteikti jam galimybę patekti į pastatą ir gauti raktą.

Paškevičių šeimą konsultavę teisininkai pabrėžia, kad nuosavybės dalies pripažinimas savaime neišsprendžia visų naudojimosi bendru turtu ir jame esančių kitų asmenų daiktų klausimų. Jų vertinimu, tokių veiksmų ribos turi būti sprendžiamos teisės aktų nustatyta tvarka.

Pavėsinėje – šeimos archyvas

„Neįsivaizduoju, kaip praktiškai galima įvykdyti tokį teismo sprendimą. Pavėsinėje metų metus saugomi mūsų senelių, tėvų ir mūsų šeimos daiktai, fotografijos, baldai, paveikslai, indai.

Šioje pavėsinėje augo ir mano brolis Juozas Meidus, nepriklausomos Lietuvos karininkas, pulkininkas, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

Pavėsinėje saugomas jo archyvas, nuotraukos, dokumentai. Tai lyg mažas šeimos muziejus, kurį mato čia apsilankantys svečiai“, – pasakojo S. Paškevičienė.

Kuo svarbūs seni dokumentai

Kodėl teismas priėmė tokį sprendimą?

Paškevičių šeimą konsultavusių teisininkų nuomone, šioje byloje itin svarbus 1975 metais J. Meidui išduotas leidimas statyti pavėsinę.

„Teismas vertino Registrų centro duomenis ir dabartinį bendrosios nuosavybės reglamentavimą. Tačiau, mūsų vertinimu, kartu būtina atsižvelgti ir į tai, kokiu teisiniu pagrindu statinys atsirado, kam buvo išduotas leidimas jį statyti ir kokia turto įteisinimo tvarka tuo metu galiojo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra akcentuota, kad vertinant seniau atsiradusias nuosavybės teises reikšmingos gali būti ir tuo metu galiojusios teisės normos bei pagal jas išduoti dokumentai.

Jeigu statinys buvo teisėtai pastatytas pagal tuo metu galiojusią tvarką, vėliau pasikeitęs teisinis reglamentavimas savaime nereiškia, kad anksčiau teisėtai atsiradusios teisės netenka reikšmės.

Todėl J. Meidui išduotas statybos leidimas, P. Meidienės testamentas ir kiti šeimos turimi dokumentai gali būti reikšmingi sprendžiant ginčą dėl pavėsinės nuosavybės“, – „Lietuvos rytui“ komentavo teisininkai.

Jų vertinimu, ši byla gali būti aktuali ir kitiems žmonėms, kurių nekilnojamasis turtas buvo statytas, dalijamas ar paveldimas dar pagal ankstesniais dešimtmečiais galiojusią tvarką.

Tokiais atvejais svarbūs gali būti ne tik šiandien Registrų centre matomi duomenys, bet ir senieji leidimai, sutartys, testamentai, faktinė turto naudojimo istorija bei tuo metu galioję teisės aktai.

Žinomos moters šeimos ginčas pribloškė teisininkus: po 20 metų kaimynas pareikalavo jų turto dalies (2)