Su chemija - paprasčiau
Tokių stebuklų, kad sodas, daržas ar gėlynai vešėtų be žmogaus pagalbos - nebūna. Augalus užklumpa įvairios ligos ir kenkėjai, todėl šeimininko rūpestis - jiems padėti.
Augalų apsaugai bei gydymui galima naudoti įvairius cheminius preparatus, tačiau panašių rezultatų galima sulaukti ir be jų, vien natūraliomis priemonėmis. Pastaroji išeitis priimtiniausia žmonėms, norintiems gyventi ekologiškoje aplinkoje ir maitintis kuo sveikiau.
Anykščių rajone gyvenanti Neringa Matulionienė darže pluša, nes nori žinoti, kuo maitina savo šeimą. Su vyru du vaikus auginanti moteris sako, kad derliaus rekordų siekti neketina, daržoves augina tik savo poreikiams, o ne pardavimui.
Todėl Matulioniai sąmoningai atsisakė savo augalams naudoti bet kokius cheminius preparatus. "Aišku, būtų daug paprasčiau nuėjus į parduotuvę nusipirkti kokių chemikalų, nei terliotis gaminant augalinius raugalus. Tačiau natūralios priemonės mažiau kenkia ir aplinkai, ir pačiam žemdirbiui", - sako anykštėnė.
Moters teigimu, chemikalai gal ir greičiau duoda norimą efektą, tačiau neretai sunaikina ne tik kenkėjus, bet visa, kas gyva - tarp jų ir augalų pagalbininkus. Aišku, didelį daržą natūraliomis priemonėmis apsaugoti būtų sudėtinga ir užimtų pernelyg daug laiko, tačiau keletą arų tokiu būdu prižiūrėti įmanoma.
Koloradus vilioja jauku
Vadybininke dirbanti N.Matulionienė jokių su žemės ūkiu susijusiu mokslų nebaigė, tačiau per beveik dešimtmetį daržininkavimo sukaupė nemažai praktinių žinių. Jos žinių bagaže - ir kaimo močiučių patarimai, ir informacija iš interneto.
Pavyzdžiui, saugodama bulves nuo kolorado, daržininkė taiko net kelis būdus. Pirmiausia pavasarį, kai pasodintų bulvių daigai dar neišlindę iš žemės, ji toje daržo vietoje primėto perpjautų pusiau bulvių. Jas moteris palieka per naktį, o anksti rytą surenka ir sunaikina kolorado vabalus, priviliotus bulvių kvapo. Kai bulvės apdžiūsta, pjūvio vietą atnaujina arba papjausto naujų.
Jau sudygusias bulves N.Matulionienė nuolatos mulčiuoja žole. Moteris pastebėjo, kad šiemet kolorado vabalai pirmiausia užpuolė tas bulves, kurias pradėjo mulčiuoti vėliausiai, nes buvo pristigusi nupjautos žolės. Tačiau nuolatos kruopščiai išrinkdama ir sunaikindama jau įsitaisiusias ant bulvių lapų kolorado lervas, anykštėnė tikisi sulaukti neblogo derliaus per bulviakasį.
Baldakimas kopūstams
Nuo vikšrų, ėdančių kopūstus bei kalafiorus, moteris ginasi augindama juos po daržo plėvele, užtempusi ją ant lankų. Tokiu būdu drugiai - kopūstiniai baltukai - ant jų neprideda kiaušinių, iš kurių išsirita šie ėdrūnai.
Pasak N.Matulionienės, po daržo plėvele tinka auginti ir morkas, norint jas apsaugoti nuo morkinių muselių. Kitas būdas išauginti jas sveikas - sėti lysvėje maišant su svogūnais. Pasirodo, morkinėms muselėms nepatinka svogūnų kvapas, o pastarųjų dėl morkų artimos kaiminystės nepuola svogūninės muselės.
Anykštėnė pastebėjo, kad augalams iš tiesų naudinga įvairovė, kai jie auginami mišriai. Todėl ji stengiasi tarp daržovių įterpti ir vaistažolių, medingų ar prieskoninių augalų. Todėl moters darže pamatysi vaistinių ramunių ir medetkų, šalavijų ir bazilikų.
Ypač garbingą vietą jos sklype užima serenčiai. Šių nuo seno Lietuvoje auginamų gėlių sodybos šeimininkė prisodina ne tik gėlyne, bet ir darže bei šiltnamyje. Serenčiai turi dezinfekuojančių galių, N.Matulionienė tiki, kad jie valo dirvą, saugo augalus nuo ligų. Rudenį juos galima tiesiog užkasti į žemę.
Laisto žolių mirkalu
Parduotuvėje pirktų trąšų anykštietė savo daržui nenaudoja. Ji verčiau užsiraugia žolių raugo. Ypač daug naudingų medžiagų yra dilgėlėse, asiūkliuose, bitkrėslėse. "Tačiau jei jų nėra, tiks ir paprasčiausios balandos ar žliūgės", - sako N.Matulionienė.
Moteris jų stiebų į plastikinę statinę prideda negailėdama, jei turi, įberia bent kastuvą arklių ar karvių mėšlo ir užpila vandeniu. Vis pamaišydama raugina apie savaitę. Po to maždaug pusę litro šio koncentrato šliūkšteli į kibirą vandens laistydama daržo augalus. Ypač toks kokteilis patinka agurkams, sužaliuoja apskurdusios gėlės.
Įvairiomis augalų ištraukomis ar užpilais N.Matulionienė ginasi ir nuo kenkėjų ar ligų, naudoja jų profilaktikai.
Pavyzdžiui, didžiosios varnalėšos užpilas saugo nuo lapus graužiančių vikšrų ridikėlius, ridikus, kopūstus. Į trečdalį kibiro pridėjus smulkintų varnalėšos lapų, reikia užpilti 10 litrų vandens, palaikius 3 paras nukošti ir purkšti ant daržovių lapų.
Purškiant atskiesta dilgėlių ištrauka galima atsikratyti amarų. Nuo šių kenkėjų bei erkučių, grybinių ligų padeda ir česnakų ar svogūnų ištrauka. Tiesa, N.Matulionienė perspėja, kad ja nereikėtų purkšti nokstančių uogų, nes liks nemalonus kvapas. Tokį tirpalą galima pasidaryti iš 75 gramų smulkintų svogūnų ar česnakų, užpiltų 10 litrų vandens ir palaikytų maždaug parą.
Kiekvienas metais amarų atakų savo sodyboje sulaukianti anykštietė sako, kad svarbu atsikratyti ne tik jais, bet ir neatskiriamomis jų draugėmis skruzdėmis. Juk būtent jos perneša amarus į naujas vietas, stato joms slėptuves ir gina nuo priešų. Taip skruzdės elgiasi ne tik su amarais, bet ir kitais saldžias išskyras skleidžiančiais kenkėjais - vaismedžius puolančias blakutes, skydamarius, baltasparnius.
Kad skruzdėlės į vaismedžius neprineštų amarų, jų kamienus galima apvynioti lipnia juosta (lipnia puse į viršų), ištepti klijais, skirtais graužikams gaudyti. Tuo pačiu reikia naikinti ir amarus. Be jau minėtų česnakų, dilgėlių tirpalų, tinka ir dažnas augalų, pavyzdžiui, rožių, purškimas pamuilėmis.
