Kaip primena specialistė, atsikratyti kenkėjų padeda ne tik cheminiai preparatai, įvairios gaudyklės ir kiti liaudiški metodai, bet ir paukščiai, todėl sodininkai ir daržininkai neturėtų pamiršti ir jų: „Kadangi kurkliukus ar kurklių kiaušinius mėgsta paukščiai, reikėtų netoliese įkelti keletą varnėnų inkilų, kad jie padėtų kenkėjus naikinti.“
– Kiek Lietuvoje aktuali kurklių daroma žala?
– Kurklių daroma žala pasireiškia tik lokaliai, atskiruose soduose, ten, kur lengvesnės, derlingesnės žemės. Anksčiau buvo manoma, kad jie paplitę tik Neries ir Nemuno slėniuose, o dabar jie plinta toliau, nes žmonės jų parsiveža, pavyzdžiui, su kompostu, kuriame jie žiemoja. Tačiau intensyviai dirbamuose laukuose kurkliai nesiveisia, todėl kai kuriose Europos valstybėse jie beveik išnyko. Net Lenkijoje jie laikomi riboto plitimo kenkėjais. Vis dėlto kai kuriose šalyse kurkliai padaro nemažai žalos.
– LRT radijo klausytoja mums parašė, kad kurklius bandė naikinti įvairiai: išbandė pūdytą silkę, vandens stiklainius, arklių mėšlą, vandenį, kokakolą, indų ploviklius, kiaušinių lukštus su aliejumi, specialius miltelius ir granules, bet niekas nepadėjo. Kaip vertinate tokias liaudiškas priemones?
– Mes tokių bandymų neatliekame, o liaudiškų metodų efektyvumą patvirtinti sunku. Vienur tai veikia, kitur – ne. Be to, reikia tiksliai žinoti, kaip kažkurią priemonę naudoti. Apie pūdytą silkę negaliu nieko pasakyti. Tačiau teko skaityti, kad vandens į kurklių urvelius pilti reikia labai daug, iki dviejų litrų. Kai kurie parduodami milteliai yra tik kenkėjams atbaidyti – jų pabarsčius, kenkėjai iš vienos vietos migruoja į kitą. Dar žinotina, kad cheminėms ir kitoms priemonėms kenkėjai galiausiai tampa atsparūs.
Rudenį dažniausiai naudojamas būdas – mėšlo gaudyklės. Jos daromos tada, kai dirvos temperatūra nėra žemesnė nei 8 °C. Viename kvadratiniame metre reikia iškasti ne mažiau kaip penkias 50–60 cm gylio duobes, jų dugną ir sieneles padengti polietileno plėvele ir per pusę prikrauti perpuvusio mėšlo. Duobes reikia pasižymėti kokiais pagaliais. Kadangi kurkliai sulįs į jas žiemoti, nusistovėjus šalčiams, mėšlą reikės iškratyti, ir vabzdžiai žus. Kai dirvos temperatūra nukrinta žemiau, kurkliai tampa mažai judrūs – įsikuria savo vertikalioje landoje ir niekur nebejuda. Taigi, jei duobes iškasime per vėlai, poveikio nebus.
– O ką galima padaryti pavasarį?
– Kasant lysvę ir pamačius kurklius, juos reikia sunaikinti mechaniškai – kastuvu ir pan. Atšilus orams, kurkliai rausiasi į paviršinius dirvožemio sluoksnius, nes maitinasi dirvoje gyvenančiais vabzdžiais ir sliekais. Po gegužės vidurio sklype reikėtų iškasti negilias duobes ir prikrauti šviežio mėšlo, susmulkintų šiaudų, galima mėšlo tiesiog padėlioti ant dirvos. Kurkliai sulenda ten dėti kiaušinių. Išsiritusios lervos iš karto nepalieka lizdų ir minta mėšlu, taigi po 3–4 savaičių tą mėšlą reikia surinkti ir sudeginti. Kadangi kurkliukus ar kurklių kiaušinius mėgsta paukščiai, reikėtų netoliese įkelti keletą varnėnų inkilų, kad jie padėtų kenkėjus naikinti.
– Gal yra bendrų patarimų, kaip sodininkauti, kad kurklių sklype nebūtų ar būtų kuo mažiau? Paminėjote, kad kurklių lervų žmonės atsiveža su kompostu. Ką dar reikėtų žinoti?
– Rudenį reikia dirvą giliai (iki 30 cm) dirbti. Ariant dirvą, lizdai išverčiami ir tada juos galima nupurkšti kažkokiais insekticidais. Taip pat reikia purenti tarpueilius – gegužę ir birželio pradžioje iki 20 cm. Tada į dirvos paviršių išverstus kiaušinėlius sules paukščiai arba kiaušinėliai, negaudami drėgmės, patys sudžius.
Taip pat galima naudoti užnuodytus masalus. Pavyzdžiui, galima nusipirkti nimazalio, laikomo biologiniu preparatu. 5 ml nimazalio įdėkite į 50 ml vandens, sumaišykite su 25 g virtų kukurūzų ar kviečių ir įterpkite į dirvožemį. Sodinant augalus, į dirvožemį 5–6 cm gylyje galima įkasti siaurą plastikinę juostelę, virš žemės paviršiaus paliekant 2–2,5 cm.
Beje, vietoj vandens į stiklainius galima pilti alų. Stiklainis turi būti sulig dirvos paviršiumi, todėl jo angą reikia užrišti marle. Kurklys ją pragraužia ir įkrinta į stiklainį.
