K. Degučio skulptūrų apžiūrėti ir prie jų nusifotografuoti atvažiuoja ne tik įvairių Lietuvos miestų gyventojai, bet ir užsienio turistai. Jie garbaus amžiaus vyro teiraujasi, ar jis menininkas, kad tokias grožybes sukūrė. „Menininkas nesu, bet gal kokią nors gyslelę ir turiu, kad taip lengvai man tie akmenys dėliojasi“, – svarstė K. Degutis.
Akmenų skulptūromis puoštos sodybos lankytojus stebina ne tik šeimininko išmonė bei gebėjimai, bet ir jo amžius – muziejų po atviru dangumi sukūrusiam dzūkui – jau 87 metai.
Jo sodyboje stovi jau 28 skirtingos skulptūros. Jas Eičiūnų kaimo gyventojas meistrauti pradėjo prieš 12 metų – visai atsitiktinai.
„Aš visą gyvenimą negalėjau be darbo būti. Tai ir išėjęs į pensiją veiklos prisigalvojau. Čia aplink labai akmeningos vietos. Kai išaria laukus, galima labai daug akmenų prisirinkti.
Taip aš prieš maždaug 12 metų prisirinkau apvalių akmenukų, išsikasiau baseinėlį ir jį tais akmenukais apdėliojau. Žmonės klausdavo, ar tie akmenukai nenutekinti, nes visi vienodi, o aš atsakydavau, kad juos nutekino gamta“, – savo pirmąjį kūrinį iš akmenų prisiminė K. Degutis.
Pabandęs kurti iš akmenų jis negalėjo sustoti. Per metus sukurdavo 2-3 skulptūras. Pasak senolio, bet kaip akmenų nesudėsi. Kartais būna: dedi, dedi – ir netinka. Kiekvienas akmuo turi rasti savo vietą. K. Degutis mažesnius lipdo specialiais klijais, o didesnius – cementu.
Įsižiūrėjus į skulptūras galima įžvelgti įvairių dalykų. „Ir gyvūnų čia galima pamatyti, ir moters batą, ir grybų. Viena skulptūra primena Kryžių kalną, kita – žmogų su pistoletu rankoje“, – apie lyg gyvus akmenis pasakojo K. Degutis, teigęs, kad jo veikla jam teikia tik džiaugsmą. Kurdamas skulptūras jis niekada neturi konkrečios vizijos, kaip turėtų atrodyti galutinis variantas. Skulptūros vaizdas išryškėja kūrybos eigoje.
Kiek dar naujų skulptūrų papuoš sodybą, K. Degutis nežino. Nuogąstauja, kad negaluojanti širdis kažin, ar leis, sukurti daugiau.
„Dukra sako, kad jų jau per daug. Sūnus išvis nieko nesako, tai net nežinau, ar jam patinka, ar ne“, – juokėsi Alytaus rajono gyventojas.
Vyras tiki, kad kol kuria skulptūras, juda, tol ir jo sveikata geresnė. „Mano tik širdis negaluoja, o kiti organai gerai veikia. Jau dešimt metų labai mažai valgau mėsos. Kai jos beveik atsisakiau ir pradėjau valgyti daug varškės sūrio, tai ir skrandį nustojo skaudėti“, – kalbėjo guvus vyriškis, anksčiau dirbęs ir pieninėje, ir laukininkystės brigadininku, ir fermos vedėju.
Visą gyvenimą dirbti įpratęs vyras ir dabar nenusėdi vietoje. Jis sukūrė ne tik skulptūras – prie namų dar pasistatė kryžių, lauko virtuvę, namuose sumeistravo stalus, rėmus paveikslui.
„Aš dar ir automobilį vairuoju, nors sulaukę mano metų jau vargu, ar kas sėda prie vairo. Nuvažiuoju iki Butrimonių. Gal nuvažiuočiau ir iki Alytaus, bet dukra neleidžia“, – šypsojosi K. Degutis.
Vyriškis savo sodyboje gyvena vienas, tačiau jį dažnai aplanko alytiškė dukra ir Vilniuje gyvenantis sūnus, anūkai. Kadangi K. Degučio žmonai būtina priežiūra, o Kazimieras jos prižiūrėti jau neturi jėgų, moteris gyvena pas dukrą. Kazimieras ją dažnai aplanko, bet sugrįžta į savo išpuoselėtus namus.
