Mažas ir klastingas amaras Amarus dažniausiai siejame su vyšniomis ir trešnėmis. Apnikti šių kenkėjų augalų lapai išdžiūsta, susiraito, vaisiai būna smulkūs, arba jų nebūna visai. Tačiau kaip sakė S. Kazlauskaitė, amarų rūšių yra labai daug, ir puola ji praktiškai viską. Amarai yra labai plačiai paplitę kenkėjai. Jie gali kenkti ne tik vyšnioms ir trešnėms, kenkia jie praktiškai viskam.
Galbūt žmonės daugiau dėmesio atkreipia į tuos vyšninius amarus, nes jie labai ryškūs – ant gležno augalo ūglio juoda amarų kolonija labai aiškiai matosi. Kitas dalykas – trešnės daug jautriau reaguoja į amarus. Jų lapeliai turi gležnesnį vaškinį sluoksnį, patys lapeliai yra švelnesni nei paprastos vyšnios. Todėl amarai greičiau išsiurbia lapo sultis, ir mes labai gerai pamatome, kad su medžiu yra kažkas negerai“, – pasakojo S. Kazlauskaitė.
Prižiūri skruzdėlės
Ne paslaptis, kad amarus ant augalų užneša skruzdėlės. Todėl neretai žmonės, norėdami atsikratyti amarų, kovoja su skruzdėmis. Tačiau iš esmės skruzdėlės nėra kenkėjos – priešingai, jos, kaip grobuonės, maitinasi kitų kenkėjų lervomis, be to, jos purena viršutinį dirvožemio sluoksnį, sudarydamos palankias sąlygas orui patekti prie augalų šaknų, taip pat dirvožemį praturtina humusu, kaliu ir azotu, fosforu.
Tačiau jeigu skruzdės įsikuria kokiame gėlyne, tai nėra gerai, vien jau dėl estetinio vaizdo, be to, dėl dirvos iškėlimo gali nunykti augalai.
„Skruzdėlės prižiūri amarus, pernešinėja juos ant tų augalo dalių, kurios dar nėra užkrėstos, tam, kad galėtų paplatinti, padauginti amarų koloniją, kad jie išskirtų daugiau saldžiųjų išskyrų, vadinamojo lipčiaus. Yra net suskaičiuota, kad kai kuriais metais net 40 procentų skruzdėlių maisto raciono sudaro būtent tas minėtas lipčius. Yra pastebėta, kad jeigu yra didelis amarų paplitimas, tai kartu ir skruzdžių paplitimas būna nemažas.
Skruzdės yra smaližės, mėgsta saldžiąsias išskyras, todėl jos ne tik prižiūri, bet ir gina amarus nuo jų natūralių priešų, tokių, kaip boružės ar auksaakės lervos“, – kalbėjo S. Kazlauskaitė.
