„Smidruose yra beveik pusė Mendelejevo lentelės Yra labai daug maistinių medžiagų, apie 20 amino rūgščių, o daugiausia – asparagino. Labai daug folinės rūgšties, kuri svarbi būsimoms mamoms. Taip pat daug B grupės vitaminų, ypatingai daug kalio – labai gerai širdininkams. Taip pat yra daug triptofano – nepakeičiamos amino rūgšties, kurios žmogaus organizmas pats negamina. Iš triptofano gaminasi serotoninas, kuris vadinamas laimės arba nuotaikos hormonu. Smidras yra antidepresantas, afrodiziakas, daržovė prevencijai nuo vėžio, ji labai gerai valo šlapimtakius, organizmą“, - „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Skinsiu raudoną rožę“ pasakojo smidrų auginimo ekspertė docentė Audronė Žebrauskienė.
Nors yra įvairiausių veislių smidrų, skoniu jos nelabai skiriasi. Skiriasi tik žalių ir baltų smidrų skonis, mat pastarieji turi karstelėjusį prieskonį.
Smidrai gali auginti žalios ir baltos spalvos daigus, tai visiškai nepriklauso nuo jų veislės. Baltos spalvos daigai užauga po žemės kaupu, kuriuo daržininkas pavasarį specialiai apkaupia smidro kerą, o švelnesnio skonio žali daigai užauga virš žemės.
Smidrų daigai nuimami, kai pasiekia 17 cm ūgį, tačiau jų viršūnėlė dar turi būti neišsiskleidusi. Kadangi ūgliai auga nevienodai ir labai arti vienas kito, dalis jų visuomet yra po žeme. Todėl derlių pjauti reikia labai atsargiai: labai aštriu peiliu įpjauname ūglį įstrižai, 2-3 cm po žeme. Dirva turi uždengti pjūvio vietą, kad į augalą neįsimestų ligos.
Anot doc. A.Žebrauskienės, iš vieno augalo per sezoną gali išaugti net iki 50 ūgliukų.
Nors nemažai žmonių galvoja, kad auginti smidrus – labai sunku, A.Žebrauskienė teigia, kad tai – tik mitas.
„Kaip ir kiekvienas augalas, smidrai reikalauja priežiūros – ravėjimo, apkaupimo ir derliaus nuėmimo“, - laidoje teigė smidrų ekspertė.
Smidrus dera auginti trąšioje, bet lengvoje dirvoje, kad jos paviršiuje nesusidarytų plutelė, pro kurią švelniems ūgliams sunku prasikalti ir jie deformuojasi.
Smidrų daigai sodinami į kastuvo gylio tranšėją, kurios dugne suformuojamas kauburėlis iš perpuvusio mėšlo ar komposto. Ant jo reikia paskleisti daigo šaknis ir užpilti iki 10 cm dirvos sluoksniu. Tuomet gerai palaistome ir laukiame, kol prasikals daigai. Kai jie pasirodo, žeriame dar vieną 10 cm sluoksnį žemės ir vėl laukiame.
Kai daigai įveikia ir jį, žeriame trečią sluoksnį žemės, kad apie kerą atsirastų nedidelis kauburėlis, ir paliekame augalus ramiai augti iki rudens. Rudenį parudavusius stiebus reikia nupjauti ir laukti pirmojo derliaus pavasarį.
Smidrų daigus galima auginti iš sėklų, tačiau tai gali užtrukti net iki 4 metų. Anot doc. A.Žebrauskienės, geriausia daigus balandžio pradžioje ar viduryje pirkti iš ūkininkų.
„Daigų atsiveža ūkininkai. Reikia juos stebėti balandžio pradžioje ir viduryje, mat olandai daigus parduoda tik mėnesį – nuo kovo 15 d. iki balandžio 15 d.”, - pasakojo A.Žebrauskienė.
Smidrų daigų šaknys gali būti net 35 cm ilgio, tačiau prieš sodinant šaknis geriausia patrumpinti iki sprindžio dydžio.
Į vieną metrą sodinasi 3-4 augalai, kas 20-30 cm. Vienai šeimai reikia maždaug 20 augalų smidryno, kad būtų patenkintas pavasarinis vitaminų ir nepakeičiamų amino rūgščių deficitas. Ūglius pjauname iki Joninių, o po to leidžiame augalui laisvai augti ir kaupti jėgas kitam pavasariui.
Tačiau, nors smidrai ir nelepūs, būtina juos sodinti į tinkamą žemę.
„Tai yra tokie augalai, kurie labai sėkmingai auga įvairiuose dirvožemiuose. Išskyrus durpynus, nes ten gali įšalti, ir molį, nes ten gali užmirkti, o šaknys nekvėpuos. Tik dvi priežastys, kodėl jie gali neaugti“, - aiškino A.Žebrauskienė.
Smidrus sveikiausia valgyti žalius, vos juos nusiskynus darže. Taip pat smidrus galima vynioti į šoninės gabalėlius ir kepti ant grotelių, ar šiek tiek pagarinti ir apkepti su sviestu ir duonos trupiniais.
