Vokiečiai (iš)mokė higienos
Prieš šimtą metų negyvenau nei aš, nei jūs (bent jau dauguma jūsų), tad turėtume pasitikėti istorikų surinktais ir užrašytais faktais. Apie mus bene išsamiausiai pasakoja knygos „Lietuvio kodas“ autorius Gediminas Kulikauskas. Istorija rodo, kad valdžiai dėl lietuvių tuštinimosi įpročių galvą skaudėjo ir prieš šimtą. Ne bandyta įkalti į galvą Lietuvos gyventojams, kad lauko tualetai – puiki idėja ir kad nėra gerai gamtinius reikalus atlikti kur papuola. Tačiau nepaisant visų pastangų, Lietuvos gyventojai tai ilgai laikė išmislu, visiškai nereikalingu doram kaimiečiui. Buvo netgi manančių, kad naudotis tualetu – bereikalinga prabanga – nuodėmė.
Tualetų era Lietuvoje prasidėjo I pasaulinio karo metais, Vokiečiams okupavus šalį. Jie statėsi net ir karines lauko išvietes. Kas lietuviams atrodė kaip apkasai. Prie švaros pripratę vokiečiai, kuriems atskiros būdelės tualetams jau seniai buvo normalus dalykas, baisėjosi mūsų gyventojų nevalyvumu. Susirūpinę vokiečiai netgi savo būstų rankenas apvyniodavo dezinfekciniu skysčiu išmirkytais skarmalais, kad pas juos einantys vietiniai neišvengiamai turėtų prie jo prisiliesti.
Vokiškos lauko išvietės gąsdino valstiečius. Daugelis valstiečių neturėjo net mažiausio supratimo apie lauko išvietes, o ypač karines. Tad pasitaikydavo ir kuriozų. Vieno kaimo gyventojai išvydę, kad vokiečiai kažką kasa, labai susirūpino, manydami, kad vėl grįžta frontas. Viena moterėlė įsidrąsino, priėjo artyn ir lenkiškai paklausė, kas čia bus. Vokiečiai suprato, ko ji klausia, tik žodžiais nemokėjo paaiškinti. Vienas jų pamojo pirštu, pasivėdėjo moterį prie pailgai iškasto griovio, greit nuleido viršutines kelnes ir atsitūpė. – Tfu! Kad jie prasmegtų! – nusikeikė moteris. Iš to paaiškinimo visiems vokiečiams buvo gardaus juoko. („Kaip vokiečiai užėmė Lietuvą“, „Diena“, 1937-08-29)
Mėgstamu vokiečių kareivių užsiėmimu tapo nešvarių vietinių gaudymas ir priverstinis prausimas pirtyse. Tad jau 1915 m. rudenį ir žiemą pasipylė griežti vokiečių įsakymai prisilaikyti švaros. Valstiečiams nurodyta pirmiausia iš karinės apskrities vyresnybės gautą dezinfekcijos priemonę – karbido kalkes – ištirpdyti vandenyje ir tuo skiediniu bent porąsyk pertepti trobų sienas ir lubas. Taip pat kiekvienai sodybai būtiniausiai pasistatyti po lauko išvietę („tvirtą skrynią“), kurią irgi „reikia dažnai ištepti kalkių skystimu, mežamosios vietos reikia taipo jau kas dieną aplaistyti kalkiais arba klorakalkiais“.
Varguoliams, kurie neišgali susiręsti būdelės, prisakyta bent jau išsikasti išeinamąsias duobes su lentomis virš jų. Jas taip pat privalu kasdien laistyti kalkių skystimu, o „sėdžiamosios lentos reikia kas dieną valyti ir numazgoti „Saprolo“ skystimu“. Nenorintiems dezinfekuoti palikta varginanti išeitis – kas savaitę patiems išsikuopti minėtas mėšlo duobes.
Vokiečiai nurodė ir kuo didžiausią dėmesį skirti musių, taip pat „uodų – kandiklių“ (labiausiai „besiperiančių“ užmaurojusiuose tvenkiniuose) naikinimui. Tad šiuos vandenis reikia nuleisti arba iš viso užkasti, arba bent kas antrą savaitę aplaistyti dezinfekciniu „Saprolu“. Prisižiūrėti liepta ir miestiečiams – štai 1916 m. Kelmėje vokiečiai paragino „kiekvieną namų savininką pasidiegti kas butui bent vieną išeinamąją vietą, būtent ant pavažų padėtą skrynią, kad kas kartas būtų galima išmatas išvežti su tam tyčia pritaisytu užkinkymu“.
Miesto valdyba užtikrino, kad tokie tualetai bus iškuopiami bent kartą per mėnesį. Sukandę dantis, paburbėdami, valstiečiai ėmėsi darbo – už išvietės neturėjimą bausta ne juokais: iki 6 tūkst. markių bauda arba pusmečiu kalėjimo. Tad netrukus daugelis sodybų pasipuošė lauko išviečių būdelėmis. „Važiuodamas per kaimą dabar matai iš baltų lentų sukaltą naują mažą „budinkėlį“, kuris dažniausiai yra pastatytas kuriame nors užkampyje“, – 1915 m. balandį savo dienoraštyje džiaugėsi kun. Kazimieras Pakalniškis. Ten pat šiek tiek ironiškai pridūręs, kad „tuos nešvarumus valydami, mes vieną žingsnį prisiartinome prie Europos“. Panašiai Lietuvos „įtualetinimas“ vyko ir kitur.
Praėjo jau visas šimtmetis, bet mes dar vis turime rūpesčių dėl nenoro gyventi švariai.
Ignaliniečių požiūris
Kazimieras Čeponis teigia, kad lauko tualetai – šimtametis atsilikimas, bet gyventi kitaip – reikia daug finansų. Ir nors žmogus gyvena labai tvarkingai ir prisižiūri švaros, sako, norįs, kad valstybė atrastų lėšų ir padėtų negalią turintiems įsirengti higienos kambarius namuose. Ignalinos krašto žmonės sako, kad tualetai namuose – ne prabanga, o jau būtinybė vyresnio amžiaus žmonėms. Nors, visą gyvenimą naudojęsi lauko tualetais, jie neketina jų visiškai atsisakyti.
Julija ir Balys Mudėnai teigia, kad žiemą puiku naudotis namuose įrengtais tualetais, o vasarą, dirbant lauke, labai gerai ir tualetas lauke. Tiesa, Norvegijoje, kalnuose, žmonės lauko tualetą laiko prabangos ženklu ir sulaukę svečių didžiuodamiesi demonstruoja lauko išvietę.
Kiekvienas sukasi kaip išmano, kaip leidžia finansinės galimybės ir fantazija. Tačiau aišku viena, kad žmonės, net ir turintys higienos kambarius namus, mielai naudojasi ir lauko tualetais. Ar galima jais naudotis ir toliau, bei ką mums daryti – klausėme Ignalinos aplinkos apsaugos inspekcijos vadovo Viktoro Ksenzovo.
Pasak inspektoriaus, pirmiausia visiems reikia lauko tualetus susitvarkyti taip, kad jie neterštų aplinkos. Surinkimo duobės turi būti sandarios, laiku išvežamos susikaupusios nuotekos į jas tvarkančios įmonės valymo įrenginius ir gaunamas tai patvirtinantis dokumentas.
Tos pačios taisyklės galioja ir visų rajono esančių viešųjų tualetų prižiūrėtojams (seniūnijoms), kolektyvinių sodų savininkams, vienkiemių, kaimų gyventojams ir miestiečiams. Mat vieni esą prisijungę prie centralizuotų nuotekų valymo įrenginių, bet naudojasi ir lauko tualetais. Viską galima turtėti ir naudoti, tik svarbiausia – tinkamai eksploatuoti ir neteršti aplinkos.
Ne naujiena ir individualūs nuotekų valymo įrenginiai sodybose, kurios dažniau įrengtos kaimo turizmo ar atokiau nuo gyvenviečių įsikūrusiuose sodybose. Ar jie tinkami naudoti?
V. Ksenzovo teigimu, tinkami naudoti, bet ir vėl... privalu nuolat stebėti, kaip jie veikia. Neužteka pasistatyti, sumontuoti ir pamiršti. Dažnai pasitaiko, kad pritrūkę „maisto“, bakterijos žūsta ir nebevyksta joks valymo procesas. Bakterijas nužudo ir dideli kiekiai naftos produktų bei didysis gamtos siaubas „Fairy“.
Iškilus bet kokiems klausimams dėl nuotekų priežiūros, visada galite užsukti į Ignalinos aplinkos apsaugos inspekciją arba kreiptis trumpuoju numeriu 112 ir paprašyti sujungti su budinčiuoju specialistu. Primename, kad kolektyvinių sodų savininkai taip pat yra šio „žaidimo“ dalyviai ir jie privalo laikytis įstatymų ir taisyklių, nes jau šį sezoną ypatingas dėmesys bus skiriamas ir jiems.
Problema yra ta, jog dalyje šalies savivaldybių, kurios, kaip ir mes, pasinaudojo Europos sąjungos parama, kad nutiestų centralizuotus nuotekų šalinimo tinklus, gyventojai nesijungia prie jų, tokiu būdu gavusieji paramą nevykdo įsipareigojimų. Pasak UAB „Ignalinos vanduo“ vadovo Valento Šimonio, dauguma mūsų rajono žmonių yra sąmoningi ir pasinaudojo galimybe prisijungti prie centralizuotų nuotekų šalinimo įrenginių.
Taigi, siaubo burbulas susprogdintas. Lauko tualetas – kaip toks, nėra blogis, atgyvena ar gėda. Naudokitės į sveikatą!
Mūsų kraštuose dar ir dabar tebegyvena senolių, kuriems vaikai įrengė šiltus ir jaukius tualetus namuose, tačiau jie nesinaudoja tais tualetais, nes giliai sąmonėje nuo senų laikų įsišaknijęs supratimas, jog tuštintis namuose – šlykštu, bjauru ir didžiulė nepagarba namams.
Lauko tualetų niekas negriaus ir jūsų privačių valymo įrenginių niekas nenaikins, baudų jums niekas neskirs, jei vadovausitės sveiku protu tvarkydamiesi buityje ir paisysite taisyklių, kurias minėjo aplinkos apsaugos inspektorius.
