„Dendrologų meka“, „Kėdainių krašto deimantas“,– nė vienas epitetas apie Skinderiškių dendrologinį parką nebus pernelyg vaizdingas.
Pasitikdami pirmuosius pavasario žiedus į iš po žiemos bundantį parką leidžiamės drauge su jo įkūrėju Kęstučiu Kalteniu. Džiaugiamės ne kasdien pasitaikančia galimybe pamatyti parką jo įkūrėjo akimis, stabtelėti prie jam brangiausių, paties rankomis kurtų kampelių. Žvilgsniu pasistiebti iki pat dangų siekiančių medžių viršūnių, o gal ir aukščiau. Grožėtis, klausytis, stebėti ir drauge patylėti, leisti prabilti gamtai. Ji čia atsiskleidžia visu savo grožiu ir didybe.
Kęstutis Kaltenis veda mus jam gerai žinomais takais ir takeliais, o mums prieš akis veriasi parko istorija.
„Pirmiau vieną lopinėlį įrengi, paskui kitą užsodini“, – sugrįžta į parko kūrimo pradžią K. Kaltenis. Kai jis 1971 metais atsikėlė į būsimo parko vietą, čia beveik nieko nebuvę. Dabar, žvelgiant į neišmatuojamo aukštumo medžių viršūnes, sunku tuo patikėti. Šušvės slėnyje įkurtame parke per 100 hektarų oazėje auga apie 1 300 rūšių augalų: medžių, krūmų, lianų, atgabentų iš įvairių pasaulio kampelių. Daugiausia augalų atkeliavę iš Tolimųjų Rytų, taip pat – iš Šiaurės Amerikos.
Sodinant augalai buvo grupuojami pagal geografinius regionus: Europos, Eurazijos, Šiaurės Amerikos, Vidurinės Azijos ir kt.
„Miške gimęs, miške augęs, atėjau čia į plynę ir čia mišką sukūriau. Mano tėvas buvo eiguliu, senelis eiguliu ir aš eigulys, – pasakoja K. Kaltenis. – Gimiau per kelis kilometrus nuo čia, eigulio sodyboje. Sodyba, kaip ir visų eigulių, buvo vidury miško. Eiguliai tarsi sargai mišką saugodavo. Vieta, kurioje gimiau, vadinosi Šeškine. Todėl mokykloje mus pradėjo šeškiukais pravardžiuoti. Tėvui nepatiko, kad mus taip vadina, ir jis pakeitė vietos pavadinimą: pavadino Beržyte – ten aplinkui daug beržų buvo.“
Iš Žemaitijos nepabėgo
Skinderiškių parkas įkurtas dviejų geografinių kraštovaizdžių: Žemaičių aukštumos ir Vidurio Lietuvos lygumos sandūroje.
„Kolegos juokauja: „Pabėgai iš mūsų Žemaitijos. Sakau, niekur aš nepabėgau – nes kur gyvenu – dar Žemaičių aukštuma, o nusileidus nuo kalniuko prasideda Vidurio Lietuvos lygumos“, – šmaikščiai parko įkūrimo vietą apibūdina K. Kaltenis.
Ieškojo vietos savo medeliams
„Skinderiškius žinau nuo vaikystės. Kai buvau čia paskirtas eiguliu, buvusio Pajieslio kolūkio primininkui Vaclovui Vytui pasakiau: „Kuriame čia parką“. Jis mane apsikabino ir sako: „Darom! Buvau priauginęs medelių ir ieškojau tinkamos vietos, kur juos pasodinti“, – prisimena K. Kaltenis.
Parko vietoje buvo kolūkio plotai, arklių ganykla. Augę nedideli jaunuolynai. Melioratoriai ketino juos nušluoti, labai visur reikėjo „naudmenų“. Tačiau K. Kaltenio užsispyrimo ir bendraminčių palaikymo dėka gimė unikalus Skinderiškių parkas.
Daugiausia medelių išauginta iš sėklų, iš viso buvo 6 000 sėklų mėginių. Sėklas miškininkas rinko Vilniaus ir Kauno botanikos soduose, senųjų dvarų parkuose, iš buvusios Sovietų Sąjungos sodų ir dendrariumų taip pat negrįždavo tuščiomis.
„Seniau buvo ne problema kažkur nuvažiuoti, kažką pamatyti. Gerą vairuotoją turėjome, daug ką pamatyti galėjau: organizuodavo ekskursijas į Kijevą, Kaukazą, Karpatus, Krymą. Iš ten sėklų parsiveždavau. Taip pat su botanikos sodais susirašinėdavau, jie irgi atsiųsdavo sėklų“, – mena K. Kaltenis.
Parko vizitinė kortelė
„Pradėdamas kurti parką, nuo šiaurės pusės užsodinau eglėmis, kad sudarytų palankesnį mikroklimatą, nes ligi tolei vėjas kiaurai eidavo. Parke daug šilumamėgių augalų, ypatingai magnolijų“, – aiškina pašnekovas.
Magnolijos tapusios vizitinė parko kortelė. Tai – ypatingai mėgstamas K. Kaltenio augalas. Kodėl? „Jos gražios visais metų laikais“, – sako sustojęs prie magnolijų jų puoselėtojas, rodydamas į šilkinius pumpurus. Žemė nuklota pernykščiais sidabriniais lapais.
„Kai magnolijos pražysta, parką užplūsta lankytojai, – sako Kęstutis. – Magnolijos pražysta per mano gimtadienį, balandžio 18 dieną.“
Prieš pražystant magnolijoms, gerokai anksčiau švelniais žiedais puošiasi hamameliai.
Kukmedžių lietus
Apie kiekvieną augalą K. Kaltenis gali pasakoti ilgai, su rūpesčiu ir dėmesiu pamažu atskleisdamas kiekvieno augalo savastį ir slėpiningą grožį. Ir nenuostabu. Juk kiekvienam augalui pats tinkamą vietą parinko. „Būdavo vaikštai, vaikštai, ieškai, kad dirvožemis tiktų, čia dirvožemiai – daugiausia kalkiniai. Rinkau, kas galėtų augti mūsų klimato sąlygomis“, – pasakojo parko įkūrėjas.
„Pušys, eglės, riešutmedis“, – vardija pirmuosius parko augalus.
„Va, kad taip augtų platanas irgi stebuklas“, – sustojame prie galingo plačiašakio šilumamėgio.
„O tokį vaizdą gali pamatyti tiktai Kaukaze, Karpatuose, kad gebenės taip liptų aukštyn“, –žvelgiame į kone iki egzotiškų medžių viršūnių įsivijusius vijoklius. Paskui traukiame prie seniausio Lietuvoje kaštono...
O čia ir galybė šakotų skroblų, plikomis šakomis skrodžiančių erdvę. „Skroblai, augdami vieni šalia kitų, taip nesišakoja. Kaip gražu, kai atėjus rudeniui skroblai pagelsta, atrodo, saulė nusileido“, – tarsi iš pasakos skamba eigulio žodžiai.
Iš spygliuočių kone labiausiai eigulio širdis linksta prie kukmedžio. „Mano pypkė kukavinė, – prisimena jis seną lietuvių liaudies dainą. – Kukmedis – labai gražus: jo kekės geltonos, nusvirusios kaip aukso lietus, – tarsi apdainuoja augalą K. Kaltenis. – O gal todėl jis man toks mielas, – netikėtai priduria, – kad iš „K“ raidės.“
Įkvėpė akmenų muziejus
Skinderiškių parkas plačiausiai žinomas dėl įspūdingos augalų kolekcijos, bet ne su mažesne meile parko įkūrėjas kalba apie sukauptas įspūdingų riedulių kolekcijas. Šie įspūdingi negyvosios gamtos paminklai taip organiškai įsilieja į parko landšaftą, kad atrodo, kad visą laiką čia ir buvę.
„Kai atėjau, nebuvo jokio akmenuko, net tokio kaip kumštis, viskas – mano suvežta. Akmenys čia – iš apylinkių laukų, juos daužė, sprogdino, kiek nutvėriau, tiek išgelbėjau. Visur čia – didžiulis darbas padarytas“, – sako parko šeimininkas.
Jisai prisipažįsta, kad įvėpimo sėmėsi iš Vaclovo Into akmenų muziejaus Mosėdyje. „Nuo jo ir užsikrėčiau“, – sako eigulys. Tik neramu jam, ar išsaugoti bus jo surinkti akmenys, ar neišnešios, neištąsys jų piktavaliai.
Akmuo su liūto pėda. „Pasisekė, kad tas liūtas mūsų neužpuolė“, – šmaikštauja K. Kaltenis. A. Balčiūnienės nuotr. K. Kaltenio dėmesį akmenys patraukia spalva, dydžiu, neįprastu reljefu – žvelgiant į šiuos gamtos paminklus, rodos, čia nagingo meistro, o ne pačios gamtos pasidarbuota.
Pamažu, viena po kitos iš akmenų gimė meniškos kompozicijos. Žmogaus ir gamtos sukurtos oazės taip ir traukia stabtelėti ilgėliau.
„Čia mano puntukai, – rodo du didžiulius akmenis. – O čia – 7 akmenų ekspozicija. Septyni – magiškas skaičius: 7-ios savaitės dienos, 7-ios Grįžulo ratų žvaigždės, 7 ant kryžiaus mirštančio Jėzaus Kristaus žodžiai. O štai mano sudėliota ir japonų mėgstama akmenų kompozicija: plokščias, apvalus ir smailas, – tai jų tradicija. Kai dėliojau, dar nežinojau apie tai, vėliau juokavau, kad jie nuo manęs nusižiūrėjo.“
„Štai širdžiai mielas kampelis, – rodo akmenų sodą. – Mes čia su pirmininku mėgdavome pabūti, aukurą užsikurdavome, akmens duobutėje švęstas vanduo, persižegnojam, jis – tikintis žmogus buvo.“
Žiūri į didelius akmenis, į mažus akmenėlius K. Kaltenis ir visus juos „apkalba“. Akmenai, akmenėliai“, – sako jis... Ir dar kokią istoriją prisimena.
„Esu Antanas Kęstutis. Kai mane vežė krikštyti, tėvas norėjo, kad Kęstučiu užrašytų. Tačiau kunigas kad supyks: šito pagonio vardu nekrikštysiu. Nusigando kūmai, kad alučio negaus, ir antrą vardą davė Antanas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai šneka Antanas Kęstutis Kaltenis, Antano Kaltenio sūnus.
Stebint senąjį miškininką nejučia iš amžių glūdumų pasiekia gamtos sakralumo pojūtis, kuris nė kiek ne silpnesnis negu krikščioniškosios kultūros pajautos.
Prie darbų liko „vienui vienas“
„Žiema pasitraukti dar nenori, – sako daužydamas sniego plutą dengiančią žemę sako K. Kaltenis. Nors tam, kad parką įrengtų, kaip pats sako, visą sveikatą padėjo, tačiau pats dar senus medgalius iš pašalių traukia ir rodo rovimui paruoštus kelmus. „Su traktoriumi rausiu“, – sako 83-ejų metų parko įkūrėjas.
„O kas jums čia padeda?“ – teiraujuosi.
„Vienas kaip pirštas“ – atsidūsta jis.
Kęstučio vienatvė – turbūt tai vienatvė žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo idealistas, „šiek tiek kitoks“ negu dauguma. Toks, kuriam nerūpėjo naudmenys. „Pasodini bulves, užauga, iškasi, o čia“, – moja ranka atkartodamas ne sykį girdėtus žodžius. Vis mažiau belieka ir tų, su kuriais drauge dideli darbai padaryti. Miškininkas prisimena:
„Seniau daug padėdavo parkui Vaclovas Vytas. Vėliau, parką perėmus urėdijai, turėjau tris padėjėjus. Pasikeitus urėdui iš manęs tuos tris darbininkus atėmė. Nuėjau į kabinetą, paprašiau, kad nors vieną padėjėją paliktų. Kad suriko isteriškai, net durys atsidarė. Man beliko tik uždaryti duris iš anos pusės.“
Parko šiaurinėje pusėje įsikūrusi kukli šeimininko sodyba. Joje gyvena ir Kaltenio dukra Irma – rūpestinga, darbšti, paslaugi moteris, auga šaunus anūkas.
„Kalašnikovais“ apsikarstyti nenori
„Dabar tokie visi verslūs: ar niekada nebuvo planų įėjimą į parką apmokestinti“, – teiraujuosi. Juk retas atvejis, kai į tokią unikalią vietą gali patekti nemokėdamas nė cento.
„Na, tada reiktų ir sargybinius pastatyti, ir „kalašnikovais“ visus apginkluoti“, – žodžio kišenėje neieško K. Kaltenis.
Nuėjau į kabinetą, paprašiau, kad nors vieną padėjėją paliktų. Kad suriko isteriškai, net durys atsidarė. Man beliko tik uždaryti duris iš anos pusės.K. Kaltenis
Stabtelime prie garsiosios parko pavėsinės – ligi šiolei ji sutraukia norinčius pavakaroti po dienos darbų. O kiek vestuvių čia būta, kiek švęsta, šokta trypta – nesuskaičiuotum.
„Ir anais laikas kolūkis parke rengdavo šventes, sėjos pabaigtuves, derliaus nuėmimą, ir Sekmines švęsdavome. O kiek įvairiomis progomis ąžuolų pasodinta“, – prisimena Kęstutis.
Netoliese įrengta apžvalgos aikštelė. Piliakalnis, ant kurio suręsta aikštelė, supiltas iš žemių, likusių kasant parko tvenkinius.
Ilgisi juodųjų gandrų
K. Kaltenis pastebi, kad, deja, ne visi lankytojai supratingi, parke pasitaiko ir vagysčių: tik aptveria ką tik pasodintą augalėlį kuoliukais, tuoj kažkas susipranta, kad kažkokia ypatinga rūšis besanti ir, žiūrėk, nebėra jos, o neaptverk – tai numindžios, tai nušienaus...
Miškininkas pasakoja apie jaudinančią gandrų ištikimybę. Jo tėviškėje perėdavo dabar į Raudonąją knygą įrašyti juodieji gandrai. Kęstučiui persikėlus į Skinderiškių parką, gandrai jo nepamiršo ir kasmet aplankydavo. Tačiau vienais metais neatskrido, neatskrido ir kitais. Nuvažiavęs į tėviškę Kęstutis pamatė iškirstus medžius, kuriuose perėjo ištikimi jo draugai.
„Pagalvojau, kokių netikusių žmonių yra: iškirto, iškirto, iškirto... Buvo ten ir viena didžiausia Lietuvos drebulė, paskelbta gamtos paminklu, ir tą nukirto. Kai čia atsikėliau gyventi, jau pats prižiūrėti miškų ten negalėjau“, – netekties negali pamiršti eigulys. Tarsi artimo netekus, taip dėl gamtos žaizdų skaudu.
„Kiek būdavo seniau paukščių, tik pakeldavai galvą, vis praskrenda. Viskas išnyko...
Patys pripila, o paskui patys valgo. Mažiau chemikalų reikia naudoti. Pasėja beicuotų grūdų, o paukščiai užlesa ir – amžiną atilsį“, – liūdnokai svarsto.
„Anksčiau žmonės viskuo labiau domėjosi, labai šaunūs dendrologai mane aplankydavo“ – šiltai apie sielos draugus atsiliepia K. Kaltenis.
Norėjo grąžinti senąjį pavadinimą
Nors visoje Lietuvoje Kėdainius garsinantis Skinderikšių parkas yra Užvarčių kaimo teritorijoje, kaimo pavadinimas mažai kam girdėtas. Parkas įkurtas Skinderiškių dvaro ir buvusio Skinderiškių kaimo vietoje.
„Kai čia atsikėliau, Skinderiškių kaimas jau buvo panaikintas. Tad šią teritorija prijungė prie Užvarčių kaimo“, – prisimena K. Kaltenis
„Buvo čia Skinderio (Skinderiškių) dvaras, užtat žmonės apylinkės vietas ir vadino Skinderiškių kaimu. Vėliau, tarybiniais laikais, Užvarčių kaimu pavadino. Kai dar anksčiau eidavo tėvui laiškai, vieni rašydavo Užvarčių, o senieji gyventojai nurodydavo Skinderiškių kaimo pavadinimą. Tėvas su a. a.Vaclovu Vytu buvo pateikę prašymą sugrąžinti vietai senąjį Skinderiškių kaimo vardą“, – pasakoja K. Kaltenio dukra Irma.
Dar išlikę senojo dvaro koplyčios pamatai, žmonės tą vietą senkapiais vadina. Koplyčioje ponai laidojęsi.
„Atsimenu, čia vaikystėje stovėjo baltas tinkuotas mūras. Buvo balta didelė graži koplyčia su kryžiumi..., o vietos gyventojai ją plytom išnešiojo. Anais religinių prietarų naikinimo laikais tik skatino tokius grobimus“, – prisimena K. Kaltenis
Skinderiškių dvaras priklausęs Butkui. Žmonės dar atsimena tėvus pasakojus apie pas dvarininkus dirbusius žmones. Dvaro žemes paveldėtojai atsiėmė Pajieslio apylinkėse...
Tai tiek šį kartą iš Skinderiškių dendrologinio parko. Ir jeigu kada pasitaikys galimybė
