Prioritetą rinkdamasi augalus V.Marozienė skiria maksimaliam efektui ir minimaliai jų priežiūrai. Taigi, jos kieme vietos randa augalai, pakantūs kuo įvairesnėms aplinkos sąlygoms. Ne mažiau svarbus estetinis vaizdas bei augalų ilgaamžiškumas.
Kieme V.Marozienė augina daugiamečius augalus, krūmus, vaiskrūmius ir vaismedžius. Norėdama nedideliame plote sutalpinti kuo daugiau įvairiausių augalų, juos formuoja, karpo, neleidžia per daug plėstis. Antra vertus, suvaldžius augalus daugiau saulės tenka daugiametėms gėlėms.
Augalus vieną šalia kito kraštovaizdžio architektė pasakojo sodinanti įvertinusi, kurie panašiai agresyvūs, augūs, stiprūs, dominuojantys. Jei augalas „kultūringesnis“, parenkamas toks kaimynas, kuris jo neužgožtų. Pašnekovė pasakojo nuolat vertinanti, kaip augalai auga, kada atželia, kuris greičiau išbujoja – taip gimsta pačios įvairiausios augalų kombinacijos.
V. Marozienė visus besidominčius supažindina su natūralistiniu želdinimu, kurio vienas prioritetų – parinkti tokius augalus, kurie tiktų konkrečiai natūraliai augimvietei. Jeigu vyrauja smėlis, greta pamiškė ar kaip tik daug saulės, ji ieško tokių augalų, kurie tam tikroje aplinkoje galėtų gyventi be papildomos priežiūros.
Jei daug saulės – tinka usnys, kraujažolės, astrai, šalavijai, viržiai ar striepsnės. Jeigu vyrauja pavėsis, tuomet derės melsvės, paparčiai. „Jeigu jau turite gėlyną, bent minimalios priežiūros vis tiek reikės: bent jau porą kartą per sezoną augalus apžiūrėti, paravėti, persodinti. Kaip augs augalai kartais sudėtinga nuspėti, nes atrodo sąlygos atitinka vadovėlines, bet jie ima ir neauga“, – pasakojo V.Marozienė.
Natūralistinio želdinimo mėgėjai vertina akmenis. Pačios V. Marozienės kieme akmenų nestinga, juolab kad sklypas – šlaite, o akmenys puikiai tinka šlaitui sutvirtinti. Užaugus augalams, jie pasislepia, tačiau visąlaik tarnauja kaip laiptai. Netrūksta kraštovaizdžio architektės kieme ir šilauogių, agrastų, žemuogių.
V. Marozienės kieme galima rasti ir lietuvio akiai įprastų augalų: rožių, bijūnų, vienadienių, mėtų, šalavijų, ir vadinamųjų naujosios bangos augalų.
Jei nesinori vasaros leisti ravint gėlynų, anot pašnekovės, būtinas apatinis sluoksnis. Kraštovaizdžio architektė pasakojo pasirinkusi žemuoges, kurios nors ir kukliau dera, bet puikiai atlieka savo darbą. Taip pat tinkamas sprendimas – vienas pirmųjų pražystantis šliaužiantysis kaulenis. Arba kvapusis lipikas.
Vieni augintojai dievina, kiti kritikuoja tujas. V.Marozienė linkusi jas reabilituoti. Visų pirma, tujos nepakeičiamos gyvatvorės. Antra, jos puikiai atrodo žiemą. Taigi, natūralistiniame želdyne pašnekovė siūlo tujų nevengti. Juolab kad tokį želdyną itin dažnai paryškina, pabrėžia griežta gyvatvorė ar kontūras. Tuja pakenčia karpymą, formavimą, yra visžalis augas. Jo nereikia laistyti kasdien, tačiau drėgmę šis spygliuotis mėgsta, retkarčiais ją svarbu išvalyti.
V.Marozienė patvirtina – kekvieną augalą galima įkomponuoti taip, kad jis puikiai atsiskleistų, taigi jai nėra nemėgstamų augalų.
Lietuviai, anot specialistės, vis dažniau kreipiasi į kraštovaizdžio architektus. Kad ir konsultacijos, apsisprendę darbus atlikti savo rankomis. Toks vizitas, anot pašnekovės, sutaupo daug laiko ir pinigų, padeda išvengti brangiai kainuojančių klaidų. Jei aplinka sutvarkyta nekokybiškai, tenka ne tik antrąsyk sumokėti už darbus, bet, visų pirma, išardyti tai, kas buvo padaryta ne taip.
