Kaip išsirinkti žaliąsias trąšas
Prieš renkantis sideratus, reikia žinoti, kokią užduotį jiems skirsime, kitaip pasakius, kokią problemą jie turi išspręsti, rašo ogorod.ru. Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į žaliųjų trąšų pasodinimo terminus. Skiriasi sideratų sėjos, sudygimo ir subrendimo intervalai, o juk tas pats augalas skirtingais savo gyvavimo tarpsniais duoda skirtingą poveikį. Ir dar: negalima nusipirkti didžiulio maišo su žaliųjų trąšų sėklomis ir juo užsėti visą sklypą. Juk kiekvienas augalas turi savų nedraugų.
Kokių būna žaliųjų trąšų? Populiariausi sideratai: garstyčios, facelija, vikis ir rapsas.
Vikis. Šis sideratas – reiklus. Jo besivyniojantiems stiebams reikia atramos, todėl vikį reikia sėti drauge su kitomis, tvirtesnėmis žolėmis, pavyzdžiui, avižomis, barborytėmis ar garstyčiomis. Prastoje dirvoje vikis gali apskritai nesudygti, ir, priešingai, patręštoje žemėje uždera dvigubai. Vikio sėjos laikotarpis: kovo pabaiga, birželio pradžia arba po žiemos. Nuimti po trijų mėnesių.
Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, soja, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Dirvinis žirnis. Šį šviesą mėgstantį augalą gležnu stiebu sėja su tvirtesnėmis žolėmis proporcija 3:1. Be to, kad žemę prisotina azotu, dirvinis žirnis privilioja sliekų ir dirvai naudingų mikrobų. Dirvinį žirnį auginant kaip sideratą ypač reikia atkreipti dėmesį į laistymą. Dirvinio žirnio sėjos laikotarpis: nuo kovo pabaigos iki rugpjūčio vidurio.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pašarinės pupos, žirneliai, soja, avinžirniai, pupelės, lęšiai.
Garstyčia. Kaip ir kitos žaliosios trąšos, baltoji garstyčia išpurena dirvą, tačiau augalas vertingas ne vien tuo. Jos šakų išskiriama siera atbaido vabalų lervas, kurklius, šliužus, sprakšius, mažina bulvinės fitoftoros ir fuzariozės pavojų. Garstyčią galima sėti ne tik atviruose sklypuose, bet ir šiltnamiuose. Sėjos laikotarpis: bet kada. Nukirsti praėjus 40 dienų nuo pirmų daigų.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Sėjamasis grikis. Kaip žalioji trąša, sėjamasis grikis visiškai nereiklus dirvai: gali augti ir prastose, ir rūgščiose, ir sunkiose žemėse. Nepaisant dirvožemio, grikis jį praturtina organinėmis medžiagomis, kaliu ir fosforu. Sėjamojo grikio tarpimui gali pakenti tik stiprus atšalimas arba užsitęsusi sausra. Sėjamojo grikio sėjos laikotarpis: bet kada. Pasirodžius žiedams nukirsti po mėnesio.
Sėjos norma: 15 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Baltasis dobilas. Baltąjį dobilą sėja kartu su grūdinėmis kultūromis. Jis puikiai saugo žemę nuo erozijos, išstumia piktžoles, pridengia dirvą, be to, tai – dekoratyvinis augalas. Kadangi dobilo sėklos itin smulkios, augalą sudėtinga sėti. Darbą pasilengvinsite sėklas sumaišę su smėliu. Baltojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, nukirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros pasodinimo.
Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Raudonasis dobilas. Raudonasis dobilas gerai veši šešėlyje, o rūgščios ir druskingos žemės negali pakęsti. Augalas dirvą praturtina azotu, ją struktūruoja, gali pasitarnauti kaip medingasis augalas. Raudonojo dobilo sėjos laikotarpis: kovo pabaiga-balandžio pradžia. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Rausvasis dobilas. Atsparus žiemai ir ne toks reiklus dirvai kaip jo raudonasis pusbrolis, tačiau ir azoto pagamina mažiau. Dažniausiai rausvąjį dobilą sėja nuokalnėms sutvirtinti ir naudingiems vabalams privilioti. Rausvojo dobilo sėjos laikotarpis: nuo balandžio iki rugpjūčio, kirsti likus dviem savaitėms iki pagrindinės kultūros sėjos. Sėjos norma: 2 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, avinžirniai, lęšiai.
Aviža. Avižą kaip žaliąją trąšą taip pat žino daugelis sodininkų. Nekeista, nes aviža – vienas pigiausių sideratų, tinkantis bet kokiai dirvai, savyje sukaupęs didžiulius kiekius kalio, ištveriantis šalčius. Aviža supurena viršutinį grunto sluoksnį, apvalo žemę nuo apvaliųjų kirmėlių ir apsaugo nuo šaknų puvėsio. Deja, aviža turi nemenką trūkumą: jos šaknyse slepiasi sprakšiai, štai dėl ko į avižų vietą pasodinti šakniavaisiai neišgyvena. Avižos sėjos laikotarpis: nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio, nukirsti, kai augalai išstypsta 15 centimetrų.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: šakniavaisiai.
Baltoji smilga. Ji mėgsta šilumą ir drėgmę, o per porą metų gali pagerinti dirvos būklę ar netgi pagausinti obelų, po kuriomis ji dažnai auga, derlių. Purena ir praturtina gruntą, jos nereikia pjauti, nes kerojasi horizontaliai, tačiau bejėgė prieš svidres. Baltosios smilgos sėjos laikotarpis: gegužės arba rugpjūčio pabaiga, nukirsti nereikia.
Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Kvietys. Taip taip, kvietys – irgi žalioji trąša, tinkanti ruošiant sunkias dirvas, į kurias bus sodinama daugelis daržovių. Kvietys purena gruntą, praturtina jį kaliu ir azotu, atbaido apvaliąsias kirmėles ir grybelinių ligų sukėlėjus. Kviečio sėjos laikotarpis: balandis, kirsti augalui pasiekus 10 centimetrų.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Rapsas. Šis augalas net tik privilioja vertingus vabzdžius, bet ir naikina sprakšius, mažina tikimybę, kad bulves apniks šašai, bulvių rizoktoniozė, o dirvą aprūpina organinėmis medžiagomis ir siera. Augalas nesunkiai ištveria šalčius, tačiau nemėgsta užliejamų teritorijų. Rapso sėjos laikotarpis: vasarinis – kovas-balandis, žieminis – rugpjūčio vidurys. Kirsti po 1,5 mėnesio.
Sėjos norma: 1,5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: visos kopūstų rūšys, ridikai, ropė, ridikėliai.
Žieminis rugys. Jis idealiai tinka naujuose sklypuose, nes auga bet kokioje dirvoje ir vienodai stoiškai ištveria šaltį, kaitrą, išbandymus drėgme ar jos stygių. Puikiai nustelbia varputį, o dirvą praturtina organinėmis medžiagomis. Žieminio rugio sėjos laikotarpis: rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pabaiga. Kirsti pavasarį ar kitos vasaros pradžioje.
Sėjos norma: 20 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: varpiniai augalai.
Seradėlė .Seradėlė mėgsta menkai rūgščią, drėgną dirvą, nors suaugti gali bet kokiame grunte. Ji žemę praturtina fosforu, kaliu ir kalciu, kurį lengvai įsisavina kiti augalai. Seradėlės sėjos laikotarpis: balandis, kirsti po 1,5 mėnesio. Sėjos norma: 5 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Facelija. Gražus augalas, be to, dar ir naudingas. Faceliją patariama sodinti į dirvą, kurioje ką tik sirpo pomidorai, agurkai ir augo bulvės. Taip žemę paruošite kitam sezonui – padarysite ją neutralią. Nuvaikanti apvaliąsias kirmėles, sprakšius, skėrius ir vikšrus facelija vilioja naudingus vabzdžius, o sklypą apvalo nuo vėdarėlių. Facelijos sėjos laikotarpis: nuo kovo iki rugpjūčio, kirsti po mėnesio. Sėjos norma: 10 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: nėra skirtumo.
Avinžirnis. Jį retai pasitelkia kaip sideratą. Greičiausiai, dėl nemenkos kainos ir dėl neveiksmingumo kovojant su piktžolėmis. Tačiau avinžirnis neprastai aprūpina dirvą, ją struktūruoja, ištveria neilgą sausrą ir šalčius. Avinžirnio sėjos laikotarpis: kovas, kirsti nužydėjus.
Sėjos norma: 6 g kvadratiniam metrui. Prieš tai dirvoje negalėjo augti: pupos, žirneliai, soja, pupelės, lęšiai, bulvės, pomidorai.
