Skaitytojams pataria Žydrūnė Valainytė, Šiaulių universiteto Botanikos sodo Botaninių kolekcijų vyresnioji kuratorė.
Harmonija su aplinka
Planuojant gėlyną Ž. Valainytė rekomenduoja atsižvelgti į supančią aplinką, architektūrines detales: „Dažnai norime kurti želdyną tarsi iš balto lapo, bet nepamirškime, kad esamas kraštovaizdis – vertybė. Kuriant naują ar pertvarkant seną želdyną, reikia stengtis su savo įsivaizduojamais norais ir lūkesčiais įsikomponuoti į aplinką. S
Svarbu viskas: reljefas, medžiai, pastatai, vyraujančios spalvos. Jautriai pažvelkime į mūsų aplinkoje esamas formas, spalvas, kad sukurtas želdynas derėtų aplinkoje, bet netaptų kaip svetimkūnis.“
Galbūt sklypo pakraštyje yra kokia kalvelė ar kita supilta dirvožemio sankaupa, kurioje galima alpinariumą įrengti. Dirbtinai supilta vidury kiemo tokia kalvelė gali nevisiškai puošti aplinką. Augalus šiam kūriniui taip pat pasirinkite atsakingai.
Galbūt sklype jūsų akimis yra koks tarsi ne vietoje augantis medis ar krūmas. Gerai pagalvokime, ar būtina jį pašalinti, juk galime komponuoti gėlyną šalia, nes jau esantys medžiai, krūmai atliks želdyno stuburo funkciją.
Gražu bus žvelgti į želdynus, kurie turės kelių aukščių augalijos ardus. Antžeminės samanos ir kerpės bus tas pirmasis ardas, paskui seks antrasis – žoliniai augalai, trečiąjį ardą sudaro krūmokšniai ir krūmai, ir aukščiausiąjį – medžiai. Darniems želdynams sukurti – reikalingi keli augalijos lygmenys. Tai sukurs kompozicinį vientisumą ir stabilumą.
Taigi svarbiausia taisyklė – bandyti ieškoti sprendimo prisitaikyti prie to, kas sklype yra, o ne viską panaikinus, kurti tuščiame plote.
Augalų poreikiai ir šeimininko lūkesčiai
Augalų pasaulis toks platus, kad galima pasirinkti ne tik spalvas, aukštį ir lapų formas. Labai svarbu atsižvelgti į augalo poreikius: apšvietimą, drėgmę, dirvožemį.
Jei nepaisysime šito, saulėtoje sausoje vietoje prisisodinsime pavėsį ir drėgmę mėgstančių plačialapių augalų, kasdien turėsime su laistytuvu vaikščioti. Ar mums šito reikia?
Jeigu nesame iš tų, kas palaimą jaučia rankas sukišęs į žemę, sutvarkykime želdynus taip, kad priežiūros reikėtų kuo mažiau. Mažiau laistymo, mažiau ravėjimo. Galbūt todėl šiuo metu žmonės vis labiau pamėgsta daugiamečius žolinius augalus.
Ar protinga gėlynuose sodinti vienmetes ryškiaspalves gėles ir jas keisti tris kartus per metus? Jei sąnaudas paskaičiuotume, suprastume, kad pirminis įnašas už daugiamečio augalo sodinuką gal didesnis, bet jis mus džiugins 5 ar 7 metus ir gal netgi ilgiau. Galbūt norite gėlyne suderinti savo mėgstamus vienmečius augalus su daugiamečiais? Improvizuokite.
Tik augalus rinkdamiesi, turime žinoti, kokio jam dirvožemio reikėtų, ar užteks šviesos, ar nebus per drėgna arba per sausa. Melsvių lapai begalinės spalvų ir dydžių įvairovės, jos yra pavėsio augalas, alūnės, astilbės, astrancijos, juodžolės, viksvos – pusiau pavėsio mėgėjos. Viendienės geriausiai auga saulėtoje vietoje.
Rododendrai, viržiai, erikos ir kiti erikinių šeimos atstovai vešės tik rūgščiame durpingame dirvožemyje. Vilkdalgiams, šilokams labiau tiks sausa dirva, net smėlėta. Visgi kiek yra skirtingų augalo poreikių, į kuriuos būtina atsižvelgti, jei norime, kad augalai augtų ir būtų tikrai gražūs ir reikalaujantys nedidelės priežiūros.
Mulčas – kuo natūralesnis
Mulčas apsaugo nuo piktžolių, temperatūrinių svyravimų, išlaiko drėgmę, išryškina augalų dekoratyvines savybes, suteikia želdynui estetinį vientisumą. Mulčiuoti galima natūraliu vidutinės frakcijos pušų žievės mulču. Dabar vis labiau populiarėja ir grikių lukštų mulčas. Kai kam norisi spalvoto, tada svarbu, kad mulčo spalva nekonkuruotų su augalais. Jo funkcija leisti grožėtis pačiais augalais, o ne juo.
Specialistė siūlo nedažytą, natūralų. Mulčo galima pasidaryti ir iš sode nugenėtų ar sausų šakų. Botanikos sode daromas mulčas iš lapuočių (gluosnių). Taip pat ir iš spygliuočių šakų (pušų, eglių), šis mulčas tinkamas mulčiuoti erikinių šeimos augalams, kuris kartu ir parūgština durpių substratą. Galima skalda mulčiuoti. Ji ypač tinka sausiems gėlynams taip pat tam tikroms alpinariumo dalims. Vartojamas toks terminas „žvyro sodas“. Naudojami plauto žvyro akmenėliai.
Labai natūraliai atrodo „žaliasis“ mulčas – tai kiliminiai besiplečiantys arba šliaužiančios formos visžaliai sumedėję (bruknuolė, kadagys, šilžiurkštis,) ar žoliniai augalai – čiobrelis, mietveinė, šilingė, vaisgina, žemenė, žiemė.
Dažnai po mulčo sluoksniu klojama plėvelė. Sodinimas sudėtingesnis, nes reikia skyles augalams iškirpti, smeigais kraštus tvirtinti, tačiau drėgmė išlaikoma puikiai, o ravėjimą galėsime beveik pamiršti. Mulčo sluoksnis ant dirvožemio ar plėvelės turėtų būti ne plonesnis nei 5 cm.
Želdyno vientisumas
Augalų įvairovė didžiulė. Kartais norisi turėti ir tą, ir tą, ir aną. Dar norisi labai ryškaus, galbūt egzotinio augalo. Kad gėlynas būtų harmoningas, vientisas, sodinkime augalus grupėmis, pavyzdžiui, kraujažolės, ežiuolės, šilokai, saulainės.
Gali būti koks nors ryškus akcentas, išsiskiriantis stambiais žiedais ar ūgiu. Juo gali tapti medis ar krūmas, kūrybiškai įkomponuotas, pavyzdžiui, šluotelinės hortenzijos. Yra veislių, kurios kelis kartus keičia spalvas. Pirmame plane sodinkite žemesnius augalus ir palaipsniui aukštėjančius. Jei apžiūrimas gėlynas iš visų pusių, tada centre aukščiausius sodiname.
Būtina atsižvelgti į augalų tankį, nepalikti plikos žemės per daug ir žiūrėti, kad augalai vienas kito taip pat neužgožtų. Ieškokite balanso. Daugiametis žolinis augalas vaistinė verbena yra linkusi plisti, bet kokį laisvą tarpelį užpildys. Jei bijote piktžolių, labai tiks. Šis augalas gėlynui suteiks ažūrinio lengvumo, o puokštėse taip pat dekoratyviai atrodys. Sodinti jas reikėtų taip pat grupėmis.
Jei norime darnos, harmonijos, daug ryškių ir skirtingų spalvų nereikia.
Pasirinkime pastelinių spalvų atspalvius arba panaudokime kontrastines spalvas, tik nepridarykim margumyno. Gražiai atrodys suderinus, pavyzdžiui, kelis pasirinktos spalvos ežiuolių žiedynų atspalvius. Įspūdžiui sustiprinti tiks spalvota ir karpyta augalų lapija.
Kad gėlynai būtų ilgaamžiai, visus metus gražūs, parinkime skirtingos vegetacijos augalų.
Pavasarį, kol gamta tik bunda, pradžiugins efemeroidai, trumpos vegetacijos daugiamečiai augalai – krokai, scylės, žydrės, hiacintai, narcizai, tulpės, dekoratyviniai česnakai. Jų yra labai įvairių rūšių ir veislių. Kai jų žydėjimas baigiasi, lapai ima ruduoti, apmiršta. Nereikėtų skubėti nupjauti, nukirpti. Nužydėjus šiems svogūniniams augalams, lapus palikime, nes jie maitina svogūną. Maisto medžiagų gaudamas bręsta svogūnėlis žemėje.
Vasaros augalus rinkdamiesi, pasidomėkime, koks jų žydėjimo laikas, kad neatsitiktų taip, jog nužydės viskas vienu metu, per dvi savaites, o tolesnis periodas – tuščias. Siekime, kad žydėjimas tarsi banguotų, vieniems nužydėjus, skleistųsi kiti.
Vasarą kraujažolės, katžolės ilgai žydi, nukirpus žiedynus, suželia naujai ir puošia gėlyną iki pat rudens. Viendienės efektingai atrodo. Kai ką gąsdina trumpas jų paties žiedo žydėjimas, bet visas viendienės žiedynas žydi ilgokai. Viendienės, turinčios smulkius žiedus ir siaurus lapus, ypač tinka gėlynuose, kurios suteikia įspūdžio ir vientisumo. O stambių žiedų savininkės gali būti kaip akcentas.
Jei norisi išraiškingų, dideliais žiedais augalų, labai gražiai ežiuolės atrodo. Jos vėliau sužysta. Beje, šiems augalams būdinga labai ilga žydėjimo trukmė. O nužydėjus liežuviškiems ežiuolės žiedams, itin dekoratyviai atrodo graižas be liežuviškųjų žiedų. Vertikaliems gėlyno sprendiniams išreikšti tinka rusmenės.
Lengvumo gėlynui suteiks dekoratyvinės žolės. Labai mėgstami šiuolaikiniuose gėlynuose miglinių, viksvinių šeimų augalai. Įvairių spalvų ir aukščio jų yra, tinkamų augti saulėtoje ar pavėsingoje vietoje, taip pat pasižymi įdomiais žiedynais – šluotelėmis. Šios dekoratyviosios žolės pačios savaime gražios, nereikia nė ryškiaspalvio augalo. Spalvinė gama gali būti perteikiama per šiuos „žolinukus“ arba per plačialapius augalus – melsves, alūnes. Įvairūs lapų raštai, spalvos suteikia ypatingą grožį. Gali būti gėlynas, suderintas lapų faktūromis bei spalvomis ir jis bus vientisas, gražus.
Neįsivaizduojamas gėlynas be rudeninių augalų kaip astrai, šilokai, saulainės. Tai nereiklūs daugiamečiai augalai, įspūdingų spalvų, kai kurios rūšys net šalnų nelabai bijo. Gėlynuose gali būti naudojami ne tik įprasti tradiciniai ryškiaspalviai astrai, bet ir kompaktišką kerą, baltus žiedynus it žvaigždelės turinčius rūšinius astrus (Aster divaricatus, Aster ptarmicoides).
Keičiasi aplinkos dizaino mados, tendencijos, siekiama kuo daugiau natūralumo. Gali gražiai atrodyti ir nužydėję žiedynai. Jei rudenį viską nukarpai, lieka tuštuma. Tačiau žiemą irgi yra gyvybės, paukšteliai apsilanko, lesa išlikusias sėklas, vaisius. Apšerkšniję lapų krašteliai ar žiedynas gali būti labai dekoratyvūs.
Rinktis reikėtų tvirtais stiebais išraiškingus augalus. Jei tvirtas žiedynkotis, kuris neišlinksta, palikime ir grožėkimės rudo gėlyno vaizdiniu. Astrinių šeimos atstovai kaip bandreniai, ežiuolės, gludai, saulainės, jonažolinių – jonažolės, notrelinių – levandos, gumbenės, česnakinių – česnakai (Allium christophii, Allium ‛Globemaster’), miglinių – miskantai, molinijos, soruolės, salietrinių – auksveičiai, saliavai, pankoliai, zundos, sausmedinių – morinos ir viksvinių šeimos atstovai dekoratyviai atrodys, ir žiemą, nes nužydėję nepraranda puošnumo, išlaiko žiedyno struktūrą, ir estetines spalvas.
Diktono, viendienių, vilkdalgių sėkladėžės yra taip pat išraiškingos ir dekoratyvios. Tokius augalus pasilikime per žiemą. Po pirmųjų šalnų augalo lapams sukritus, parudavus (dirkto, melsvių, viendienių) – teks lapus pašalinti.
Vadinasi, mes nereikalaujame iš augalo žydėti visą vasarą, o siekiame, kad jis būtų dekoratyvus kitomis augalo dalimis visus metus. Žiemą žiūrime ne į plyną lauką, bet į kitokį gėlyną, į vėjyje šiūruojančias šluoteles, kosminius kūnus primenančias sėklų dėžutes.
Kovo mėnesį apkarpome varpines žoles. Miskantai, molinijos, voverės uodegą primenančios soruolės linkusios vėliau, tik apie gegužės pabaigą, atželti. Jeigu jas nukarpome rudenį, žiemą neturime apšerkšnijusių šluotelių. Pavasaris tada irgi tuštokas. Jos pabunda, kai ankstyvieji pavasario žiedai apmiršta. Žodžiu, gyvybės ratas sukasi, o mes vis randame kuo grožėtis.
Ligos ir kenkėjai
Norime gyventi darnoje su gamta, todėl neskubėsime purkšti cheminėmis augalų apsaugos priemonėmis. Biteles galime greitai sunaikinti, o kenkėjai įsigudrina prie visokių cheminių medžiagų priprasti. Galime daryti augalų nuovirus, taip pat naudoti eterinius aliejus – gvazdikėlių ar cinamono. Jų lašiname į vandenį ir profilaktiškai purškiame ant augalų. Galbūt galime šalia jautresnių augalų pasodinti levandų, mėtų, serenčių ar kitų stipriai kvepiančių augalų, bet reikia žiūrėti, kad darnios kompozicijos gėlyne nesugriautume.
Kad išvengtume ligų ir kenkėjų, neužsodinkime viso gėlyno viena augalo gentimi. Ligos ir kenkėjai labiau linkę plisti monokultūrose. Tarkim, šiemet buvo daug drėgmės, o monardos, pentiniai, flioksai jos nemėgsta, užpuolė miltligė. Kas būtų, jei visas gėlynas – iš įvairiaspalvių flioksų? Bandrenių žiedynai atsparūs, gali visą žiemą išbūti, o lapai jau rūdžių apimti. Lelijas, jurginus, rožes dažnai ligos taip pat užpuola, tenka lapus nuimti. Jei tarpuose prisodinta visžalių ar kitų augalų, vaizdas išlieka. Taigi augalų įvairovė gėlyną nuo didelės bėdos apsaugos, vienai rūšiai ar veislei apsirgus, gyvuos kitos.
Gamtoje nėra nieko negražaus
Pasirinkome augalus, susodinome į jiems tinkamas sąlygas, suderinome, taikėme, kad vieni kitų neužgožtų. Kaip bus su priežiūra? Žiedai nulinks, byrės, lapai pagels, nuruduos. Kasdien apie juos tupinėsiu, karpysiu, dėl kiekvienos nulūžusios šakelės ar nužydėjusio žiedo aikčiosiu? Čia balanda išlindo ar dilgėlė išstybo…O aną kerą miltligė užpuolė… Rūpesčių galybės ir laiko džiaugtis tarsi nebeliko.
Mes vis dar labai siekiame išpuoselėto dekoratyvumo. Gal dėl to, kad turime daug natūralių pievų, tikros gamtos. Olandijoje, pavyzdžiui, gražu, kai miesto skveras apsėtas paprastuoju kiečiu.
Pasak botanikos sodo specialistės, gamtoje piktžolių nėra, tai tik mūsų požiūris. Kartais ir išsikerojusi balanda gali puošti. „Keiskime požiūrį, – siūlo Žydrūnė Valainytė. – Keli pageltę lapai – dar ne tragedija. Įsižiūrėkime – nudžiūvęs žiedas irgi gražus. Pavyzdžiui, viendienės žiedas pradeda džiūti, užsiriečia, į skrendantį paukštį darosi panašus. Be to, gamta moka ir pati gerai tvarkytis – vėjas pūstelėjo ir nulėkė lapelis, nužydėjęs žiedas. Neieškokime savo gėlynuose, kas negražu, o džiaukimės tuo, ką sukūrėme.“
