Namelis Žemaitijos miškuose vilioja garsenybes: ten viską šeimininkai sukūrė savo rankomis

Galbūt prisimindama vaikystėje skaitytas pasakas, o gal įgyvendindama seną svajonę, prieš dešimtmetį viena šeima įsigijo miško Rietavo savivaldybėje ir jame įsirengė poilsiavietę, pasistatė jaukų medinuką namelį ant vandens. Statė sau – atokvėpio minutėms.

Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Ingos tėvams iš pradžių per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Vėliau apsiprato.<br> I.Jocės asmeninio archyvo ir  R. Laurinaitienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Rūta Laurinaitienė, zemaiciolaikratis.lt

Dec 1, 2020, 7:06 AM, atnaujinta Dec 11, 2020, 8:40 AM

Ir jeigu tąsyk namelį savo rankomis surentusiam šeimininkui kas nors būtų pasakęs, kad ši atoki vieta taps itin mėgstama gamtos bei vienumos išsiilgusių žmonių, žemaitis tik ranka būtų numojęs – „Kas če tau važious.“

Tokia ir buvo jo pirmoji reakcija, kai dukra Inga pasiūlė namelį miško glūdumoj nuomoti ir šitaip kurti verslą. Ingos tėvams per drąsus atrodė ir poilsiavietės pavadinimas – „Miško rojus“. Tačiau dabar namelyje pabuvojusios poros ar šeimos išvažiuodamos šios vietos kitaip ir nevadina, kaip nuostabiu rojaus kampeliu.

Rojų sukūrė perėjusi pragarą

Skamba kaip graži verslo sėkmės istorija. Bet taip nėra. Reikėjo daug ašarų išverkti, daug naktų nemiegoti, devynis pragaro ratus pereiti, kol išaušo šviesi diena. Mat Inga šio verslo ėmėsi užspęsta į kampą: šeimą palikus vyrui, jauna moteris atsidūrė aklavietėje.

Be mašinos, be pinigų, tik su skolomis ir išdraskyta širdimi. O juk reikėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir dviem mažametėmis dukrelėmis. Jos tuo sunkiu laikotarpiu buvo ir yra moters akių šviesa.

„Visomis prasmėmis buvau juodoj duobėj. Gyvenimas mane tėškė veidu į purvą. Negalėjau atsigauti metus dvejus. Per tą laiką buvo visokių bandymų kabintis į gyvenimą, užsidirbti“, – prisimena dabar jau sėkminga verslininkė. Ir sako, jog vienas tų bandymų ir buvo miško poilsiavietės kūrimas.

Atvažiuodavo ne pasimėgauti, o dirbti

Tai net nebuvęs pačios Ingos sumanymas, o šalia atsiradusio draugo. „Parodyk tą namelį miške, kur visi važiuoja“, – kartą paprašė jis, mat jau buvo girdėjęs apie ne tik pačios Jocių šeimos, bet ir artimųjų bei draugų pamėgtą paslaptingą vietą.

Virš vandens ant lieptelio įrengtu nameliu, atsispindinčiu vandenyje ir primenančiu trobelę iš pasakos, ramiu miško alsavimu jis liko sužavėtas. Tad ir pasiūlęs Ingai apie jį paskelbti plačiau. Žiūrėk – kas nors susidomės ir norės apsistoti.

Inga šypsosi, kad ši mintis iš pradžių jai atrodė keista. Namelį jos tėtis naudojo vien tik įrankiams laikyti, o paskutiniu metu šeima čia atvažiuodavo tik žolę nupjauti, žuvyčių pamaitinti, išvaduoti poilsiavietę nuo rudenį prikritusių lapų ar nurinkti vėjo nudraskytų šakų.

Negi imsi nuomoti savo kiemą – vis svarstė moteris. Bet pabandė. Pritarė ir tėvai. Pasiskolino pinigų pradžiai, su kaimynu sukonstravo lovą, pasirūpino spintelėmis, staliukais, kėdutėmis.

Inga – interjero dizainerė, tad savo matymą, kaip viskas turėtų atrodyti, kaip sukurti jaukumą, turėjo. Namelyje vietos nedaug, todėl sumanė, kad ir lova, ir stalas gali būti prikonstruoti prie sienos, o prireikus tai nuleidžiami, tai vėl užlenkiami.

Darbuojantis teko ne tik daug rankų pridėti, bet ir įdėti širdies. Pastangos atsipirko. Pamažu čia ėmė važiuoti draugų draugai, paskui – pažįstamų pažįstami, o dabar patekti į pasakišką namelį miške nori žmonės ir iš visos Lietuvos, ir iš tolimojo užsienio.

„Šią vasarą jau nelabai turėjome laisvų vietų“, – prisiminė Inga. Ir ne tik vasarą namelis užimtas – ruduo ar žiema, laiku nesuklusęs, laisvą vietą, o ypač savaitgalį, čia gali rasti jau tik po mėnesio kito.

Nuostabioje vietoje miške jau spėjo apsilankyti tokie žinomi žmonės kaip stilistė Agnė Jegelavičiūtė, atlikėja Ieva Zasimauskaitė, nuomonės formuotoja Inga Žuolytė, aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis. Žurnalistas Orijus Gasanovas apie ją net susuko laidą, kurią per televiziją buvo galima pamatyti praėjusią savaitę.

Visiškas privatumas

Kas čia šitaip traukia žmones? Užburianti gamtos magija ir visiškas privatumas.

Susidomėjimui ėmus augti šeimininkams buvo minčių aplink pastatyti ir daugiau namukų. Poilsiavietė – didelė, tad mažesni ar didesni nameliai aplink tvenkinį galėtų dygti it grybai po lietaus. Tačiau iš čia atvažiuojančiųjų išgirdo, kad ta vienuma, žinojimas, kad čia esi tik tu ir gamta, kad gali jaustis laisvai, labiausiai ir traukia. Todėl ankstesnių planų atsisakė.

Kaip ir važiuojant stovyklauti, taip ir čia didelių patogumų tikėtis nereikėtų. Namelyje ant vandens netvieskia galingi šviestuvai, nėra dušo ir tualeto. Tačiau viskuo pasirūpinta – tualetą ir dušą rasite lauke, tamsoje gelbės šeimininkų parūpinti įkraunami šviestuvai. Prireikus, bus galima pasikrauti telefoną ar kitą mažai elektros naudojantį prietaisą. Bet tik tiek.

„Tai nėra namai ar viešbutis. To ir nesiekiame. Norime, kad čia būtų kitaip, – pabrėžia Inga. – Kad žmonės eitų pasivaikščioti miško takeliais, kad nuo visko atitrūktų.“

Saugo nuo svetimų akių

Vakarienei užkietėję žvejai tvenkiny po nameliu tikrai susižvejos žuvį ir ją smagiai pačirškins ant laužo. Ir suvalgys ją, pavyzdžiui, romantiškoje terasoje ant vandens. Visas vaizdas čia – it iš nostalgiško atviruko, tad nuodėmė išvykti nepasidarius gražių nuotraukų.

Nors namukas labai paprastas, bet čia atvykstančiųjų patogumui lauke yra virtuvėlė su šaltu vandeniu, netgi technikos naujovių – dujomis maitinamas šaldytuvas. Visai šalia medinuko stovi ir kitas namelis su kubilu greta, bet abu jie vienu sykiu gali būti išnuomojami tik tai pačiai šeimai – kad apsistojusieji būtų visiškai vieni. Ši vieta atrodo nežemiška ne vien dėl savo vaizdo. Niekas neišgirsta kaimo, kuriame poilsiavietė yra, pavadinimo. Sužino tik tai, kad ji yra netoli Rietavo. O rezervavusieji vietą nurodymus, kur važiuoti, gauna tik atvykimo dieną.

Tai labai intriguoja. Bet ne būti ištrinti iš žemėlapio šeimininkai siekia, o šitaip saugo savo svečius nuo svetimų akių. Mat atsiranda smalsučių, kurie gali drumsti privačiame miške įsikūrusių poilsiautojų ramybę.

Nutarė – reikia dar vieno

Patikėję „Miško rojaus“ sėkme Inga su draugu Martynu nusprendė, jog verslą reikia plėsti. Ir kitame miško kampe prieš mėnesį atidarė dar vieną poilsiavietę su nameliu ir kubilu ant stogo. Statė abu su Martynu, padėjo daug draugų, Ingos tėvai. Viską užbaigę pavadino „Miško rojus – šviesa“.

Namelis tokį vardą gavo dėl didelių langų ir stoglangių, pro kuriuos vidun patenka daug šviesos. Ir tai ne vienintelis dalykas, kodėl pavadinimas toks. Ant namelio stogo sukonstruota saulės panelė, mažytė saulės elektrinė, taigi namelyje, priešingai nei pirmuose dviejuose, yra šviesos instaliacija. „Čia miškas, nėra prie ko prisijungti. O namelis tiesiog atneštas ir padėtas“, – juokiasi šeimininkė.

Po dangumi ir žvaigždėmis

Taigi – jokio interneto, jokio televizoriaus ar elektrinio virdulio, džiovintuvo. Dušui naudojamas išfiltruotas lietaus vanduo arba parsineštas iš šulinio. O pats dušas įkraunamas it koks telefonas! Inga juokiasi jį atsisiuntusi iš Kinijos. Sako, pati dar atsistebėti negalinti, kad toks daiktas egzistuoja.

Viduje namelio yra malkinė krosnelė. Tačiau šeimininkai labai tikisi, jog atvažiavusieji mėsą ar žuvį keps, arbatą ar sriubą virs lauke, laužavietėje. Tikisi, kad žvaigždėtą naktį ir užmerkti akių neskubės – antrame aukšte, miegamajame, pro stoglangius žvaigždynas atsivers it kokioje observatorijoje.

Šiame miegamajame pilna lentyna motyvuojančių ir saviugdos knygų. „Kad žmonės iš čia išvyktų šviesesni“, – aiškina Inga. Ir priduria pastebėjusi, kad jų poilsiavietė ir taip traukia šiltus, šviesius žmones.

Atvykstantiems poilsiautojams šeimininkai gali pasiūlyti ir masažų, gurmanams – vietinių gaminių degustaciją ar fotosesiją gamtoje. Bendradarbiauja ir nori megzti ryšius su kitais verslininkais, organizacijomis, nes mano, jog bendrystė – smagesnė nei konkurencija. Dėl to visiems atvykstantiems rekomenduoja pajodinėti netoliese esančiame Rietavo žirgyne. „Kai kyla vienas, kartu gali kilti ir kitas“, – įsitikinusi versli moteris.

Gyvybės slėnis

Tarpukelėje nuo vienos poilsiavietės prie kitos su Inga stabtelime miško proskynoje prie upės. „Tai – gyvybės slėnis“, – pristato moteris ir įspėja, kad kalbėdama apie šią vietą ji gali graudintis. Nors esą dabar jau gniutulo gerklėje nebejaučia – prieš dvejus metus skrandžio vėžiu susirgusi jos mama pasveiko.

„Mes abi žinom, ką reiškia tokia diagnozė. Ką reiškia ją išgirsti, suvokti, neigti, pykti, ignoruoti ir galiausiai susitaikyti“, – atvirauja jauna moteris, kurią likimas talžė negailėdamas. Juk dar nebuvo atsigavusi po skyrybų, kai sužinojo apie mamos ligą.

Tačiau jos istorija – laiminga. Atsitiesusi po sukrėtimų Inga nusprendė, kad geromis istorijomis reikia dalintis su kitais onkologiniais ligoniais. Kad reikia sukurti tokį kampelį vėžiu sergantiems žmonėms, kur jie galėtų atvažiuoti pabūti, pasivaikščioti, atsirėmę į medį ir žvelgdami į tekančią upę pamąstyti, galbūt išsiverkti. Kad viduje atlėgtų.

Laukia „pilkosiomis dienomis“

„Aš pati tą išgyvenau – per skyrybas ir mamytės ligą. Buvo toks dugnas – su niekuo nenorėjau kalbėtis, matytis, slėpiausi nuo žmonių... O išsikapsčiusi iš šito pagalvojau: jeigu jau man, tokiai atviruolei, tokiai pleputei, buvo šitaip blogai, kaip tada turi jaustis žmogus, kuriam sunku atvirauti, sunku prakalbėti?“

Vietą „Gyvybės slėniui“ moteris išrinko kartu su mama. Vieną dieną mišku abi ėjo tol, kol mama pasakė: „Man geriausia čia“. Visiška ramybė, tyla, teka upė, pavasarį gražiai čiurlena šaltinis, daug jaunuolyno ir mažų ūgliukų.

Virš upės Inga kartu su Martynu sugalvojo pakabinti supynes, dėlioja minčių rato kontūrus. Ateity čia turėtų girdėtis meditacinė muzika, o medituoti niekada su tuo nesusidūrusiems žmonėms turėtų padėti meditacijos audiovedlys.

Pabūti ramumoje jau dabar čia kas antrą antradienį visiškai neatlygintinai gali atvykti negailestingos ligos prispausti žmonės. Ta diena „Miško rojaus“ kalendoriuje pažymėta pilkai, o tai reiškia, kad kitų lankytojų šeimininkai nepriima. Laukia sergančiųjų.

Garsą apie „Gyvybės slėnį“ Inga nori skleisti plačiai. Tam čia buvo pasikvietusi ir Ievą Zasimauskaitę, su kuria turi nuveikti prasmingų darbų. „Reikia, kad tie antradieniai užsipildytų“, – viliasi.

Pagalba poroms

Užsispyrusi žemaitė siekia, kad „Miško rojus“ taptų jaukiu kampeliu ne tik linksmai nusiteikusiems poilsiautojams. Jau organizuoja čia kursus poroms. Individualius, tik su tantros mokytoju.

Skyrybų skausmą išgyvenusiai Ingai įvairios terapijos buvo vienas iš būdų atsitiesti. Netgi mano: jei tuo metu abu su vyru apie santykius būtų turėję daugiau žinių ir noro, šeima galbūt nė nebūtų iširusi.

„Žmonės partnerius keičia kaip batus. O tai siaubingai skaudus dalykas. Paliekame vaikus, nesupratusius, kas įvyko, draugus, nežinančius, su kuriuo dabar bendrauti, – išdraskytą aplinką. Mums trūksta paprasčiausių žinių“, – įsitikinusi Inga.

Jai pačiai įvairios praktikos padėjo ne tik užbaigti senus santykius, bet ir sėkmingai kurti naujus. To linki ir kitiems.

Su Inga atsisveikinome beveik po dviejų valandų bendravimo. Ir tą laiką ji daugiausiai kalbėjo ne apie „Miško rojaus“ kūrimą, o būtent apie „Gyvybės slėnį“ ir gydančias terapijas žmonėms.

Galbūt dėl to, kad „Miško rojus“, kaip magiška poilsiavietė, Lietuvoje jau gana plačiai žinomas. Dabar moteris jį nori garsinti kaip gydančią vietą, kurioje suprantamas tavo skausmas, kur esi laukiamas su visom emocijom, kur tau nori padėti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.