– Šis pavasaris ūkininkams atnešė nemažai nerimo. Girdime, jog jau vėluoja kai kurių vasarinių javų sėja. Kokia yra tiksli situacija?
– Pavasaris tikrai nestandartinis. Nors mano praktika šioje srityje nėra trumpa, nesu susidūręs su taip stipriai vėluojančiu pavasariu. Kartu ši situacija įdomi, nes agronomijoje kylantys iššūkiai skatina domėtis, ieškoti problemų sprendimų, kaip galima „apeiti“ oro krečiamus pokštus. Visgi įrankių tam dabar yra labai daug, skirtingai nei prieš 20 ar 15 metų.
Gamtos, įvardykime, vėlavimus reikia priimti kaip išbandymus, nes ji diktuoja sąlygas ir prie mūsų neprisitaikys – tai mes turime tą padaryti.
Praėjusiais, 2020 metais, sniegas buvo užsilaikęs dar ilgiau – iki gegužės 12 d. Tačiau reikia įžvelgti kai ką teigiamą – iškritę krituliai pagerino drėgmės režimą.
– Prisimenant ankstesnius metus, kada vėliausiai sėti vasariniai javai?
– Įvairiai, nors daugeliu atveju sėja būdavo baigta iki gegužės. Iki šio mėnesio, pavyzdžiui, svarbu pasėti salyklinius miežius, tačiau buvo vienas sezonas, kuomet po gegužės 1-osios dar tik rinkome šiems miežiams plotus.
Dauguma vasarinių javų rūšių turėtų būti sėjami iki šios datos. Tai sietina su šviesos ir šilumos režimu, jog augalas spėtų suformuoti savo derliaus struktūrą. Jei negaus pakankamai apšvietimo, jis automatiškai atmetinės savo paties dalis, t. y. gali nesikrūmyti ar kitaip neevoliucionuoti.
– Kokį sprendimą patartumėte rinktis ūkininkaujantims kolegoms: dėl atšalusių orų sėją vėlinti ar neatidėti ir sėti į nesubrendusią dirvą?
– Šią diskusiją galėčiau palyginti su dilema, kas buvo pirmiau: višta ar kiaušinis. Galima ilgai diskutuoti, pateikti įvairių variantų. Jei pavėluojame sėti vasarinius kviečius, prarandame apie toną derliaus, tačiau sejant į nesubrendusią dirvą, nuostolis gali būti dar reikšmingesnis. Juk šaltoje nesubrendusioje dirvoje atsiras patogenų ir teks investuoti daug daugiau lėšų į augalų apsaugą, su galimai menkais rezultatais.
Pateiksiu man žinomą realų pavyzdį: keliuose ūkiuose, naudojančiuose visiškai biologizuotą intensyvią technologiją, dirvožemis pasidarė organiškas. Nors šių ūkių savininkai javus pasėjo vieni pirmųjų vidurio Lietuvoje, dirvožemis kaip tik „susitvarkė“. Biologizuota technologija bei nuolatinis grybelius ir bakterijas naikinančio preparato „Ruinex“ naudojimas augalinių liekanų skaidymui išties pasiteisino.
Panašios istorijos mane pasiekia iš vieno Joniškio ūkininko. Išvada: biologiškai aktyvus dirvožemis subręsta greičiau nei intensyviai dirbamas, į kurio biologines savybes neinvestuojama. Be šių priemonių dirvožemis nusilpsta, nes tuomet pasitelkiami cheminiai preparatai, taikomas agresyvus žemės įdirbimas.
Kartais raginčiau žiūrėti ne į kalendorių, o į dirvožemio būklę – galbūt jis dar visai nepasiruošęs priimti sėklų brandinimui.
– Koks ryšys yra tarp nesubrendusios dirvos ir ligų sukėlėjų?
– Ligų sukėlėjai tikrai mėgsta šaltą, nesubrendusią žemę. Susidaro idealios dąlygos šaknų pūvinių plitimui. Kadangi sėkla pakliūna į tokią vėsią dirvą – neseniai atlikau matavimus, jog šiomis dienomis dirva yra vos 4–5, net 2 laipsnių – sėklos nespėja išdygti per 7 dienas. Tai yra terminas, kuomet maždaug patogenai apninka sėklą, nes ši nedaigi ir priima ją kaip savo maistą. Prasideda blogio ir gėrio kova – kas ką nugalės.
Galbūt augintojas šito neįvertina, kliaujasi, pavadinčiau, „kaimyno sindromu“ ir sėjos laiką nusižiūri iš aplinkinių. Nestebėkime kaimynų, o „įsiklausykime“ į savo dirvožemį.
Dar viena klaida, kuomet sėjos metu žemė kimba prie darbinių padargų dalių, ratų. Tuomet kenčia dirvos kokybė, jos gylis.
Šie veiksniai nepalankūs augalo produktyvumui.
– Ar ir kaip galima kompensuoti patirtus nuostolius, jei vis gi suklydome ir pasėjome į tam neparuoštą dirvą?
– Mes, Europos ir pasaulio mokslininkai nuolat dirbame šiuo klausimu: kaip galima sumažinti stresą augalams? Reikia naudoti mano minėtas kokybiškas priemones – bioaktyvatorius, nes šios medžiagos pagerina augalo būklę leisdamos jam sustiprėti.
Dabartinę prastą situaciją lėmė sėjimas į nesubrendusią dirvą, o per vieną naktį netikėtai iškritęs mėnesio kritulių normos kiekis suplūkė dirvožemį. Kitą savaitę žadamas atšilimas, vadinasi žemės paviršiuje susidarys pluta, kuri užkardo kelią iki augalo dguoniui. Prireiks ūkininkų gudrumo.
Teko patirti situaciją: prieš 10–15 m. vieną pavasarį po sėjos vienas paskui kitą sekė lietus ir šiluma. Tuomet mums, besirūpinantiems dar nesudygusiais cukriniais runkeliais, pavyko išgauti gerus rezultatus naudojant bakterinį preparatą „Azofix“.
Tad tokioje, visus šiemet užklupusioje situacijoje darome taip: padidiname mikroorganizmų aktyvumą, kad jie intensyviau daugintųsi, kvėpuotų ir sulaužytų žemės paviršiuje susidariusią plutą.
– Pastebimai populiarėja kukurūzų auginimas. Į ką jų augintojams reikėtų atkreipti dėmesį?
– Pažymėsiu, jog Balkanų šalių ūkininkai kukurūzus sėja tik dabar. Mūsų ūkininkai paskuba, pasėdami anksčiau, vadinasi, į per šaltą žemę. Šis augalas itin nepakenčia šalčio, tad tokiomis sąlygomis brandinti kukurūzai dygsta 20 dienų ir ilgiau, nors procesas galėtų būti spartesnis.
Tačiau tai – ne didžiausia problema: šaltyje pasėtuose egzotiškuosiuose kukurūzuose vystosi patogenai: augalui išaugus ir jį perpjovus pusiau galima stebėti susidariusį juodą ar rudą kamštį stiebo apačioje. Būtent ten plečiasi mikrotoksinai, kurie yra išnešiojami po visas augalo dalis.
Tiesa, šiose šalyse kukurūzai paprastai auginami grūdams, na, o lietuvaičiai dažniausiai augina mažesnius kiekius – silosui. Dažnai sutinku augintojus, kurie teigia: „Kam tie preparatai, ir taip užaugs“. Norisi pašarus užauginti be didelių išlaidų.
Bet kokiu atveju, kaip į gerą pavyzdį mūsų augintojai turėtų atkreipti dėmesį į pietiečių, dažnai besistebinčių mūsų auginamais kukurūzais, metodus.
– Kokia šiuo metu yra žiemkenčių būklė – juk vėsūs orai nedidina jų produktyvumo?
– Šiuo metu žiemkenčiai retėja akyse. Keista, kad pasėliai, kurie prieš 3 savaites buvo prasteni, dabar atrodo geriau, o buvę gražūs – ėmė silpti.
Šiuo metu kaip tik yra tarpsnis, kai augalai atmetinėja stiebus, tad metas pasitelkti biostimuliatorius ir aminorūgštis – šaknų stiprinimui. Esant prastai šaknų būklei, nieko nebesitikėkime ir iš žiedynų – juk viršutinę augalo dalį taip pat aprūpina šaknys. Tad raginu atšilus orui, naudoti lapų trąšas į kurias reikia įdėti bioaktyvatorių, skirtų augalo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Tai daugelio ūkininkų propaguojamas metodas.
Vis gi tankių pasėlių šiemet, ko gero, nebus.
