Šiame nuošaliame kaime vietinių nedaug, bet čia noriai kuriasi ir vilniečiai, ir Amerikos lietuviai

Biržų girios šiauriniame pakraštyje esantis Totorkalnio kaimas kadaise pavadinimą gavo nuo didikų Radvilų čia įkurdintų totorių. Dabar tos tautos gyventojų čia jau niekas nepamena. Visi tik džiaugiasi, kad jų vietovė atoki, užtenka vienintelės pramogos – gerų knygų.

Gražiai prižiūrimų Totorkalnio sodybų šeimininkai nori gyventi uždarai, nemėgsta viešintis ar daug kalbėti.<br>A.Švelnos nuotr.
Gražiai prižiūrimų Totorkalnio sodybų šeimininkai nori gyventi uždarai, nemėgsta viešintis ar daug kalbėti.<br>A.Švelnos nuotr.
Kai ūkininkai darbuojasi laukuose, jų namus saugo ištikimi gyvūnai: ožys tuojau pat iššoka iš mašinos, o kalaitė atvykėliams snukiu baksnoja į kojas.<br>A.Švelnos nuotr.
Kai ūkininkai darbuojasi laukuose, jų namus saugo ištikimi gyvūnai: ožys tuojau pat iššoka iš mašinos, o kalaitė atvykėliams snukiu baksnoja į kojas.<br>A.Švelnos nuotr.
 F.Urbonienė džiaugėsi, kad gyvena ne viena, o su sūnumi ir marčia, dar anūkai dažnai aplanko.<br>A.Švelnos nuotr.
 F.Urbonienė džiaugėsi, kad gyvena ne viena, o su sūnumi ir marčia, dar anūkai dažnai aplanko.<br>A.Švelnos nuotr.
Šalia buvusios mokyklos auga didžiuliai medžiai, gal net šimtamečiai.<br>A.Švelnos nuotr.
Šalia buvusios mokyklos auga didžiuliai medžiai, gal net šimtamečiai.<br>A.Švelnos nuotr.
J.Daugienės namui durų raktą atstoja šluota ir šuo, bet šįkart šluotą nupūtė vėjas, o šuo mus sutiko draugiškai, nelodamas.<br>A.Švelnos nuotr.
J.Daugienės namui durų raktą atstoja šluota ir šuo, bet šįkart šluotą nupūtė vėjas, o šuo mus sutiko draugiškai, nelodamas.<br>A.Švelnos nuotr.
Šiame raudonplyčiame name ilgus metus veikė pradžios mokykla, kai ją iškėlė, pastate apsigyveno ūkininkų Šernų šeima.<br>A.Švelnos nuotr.
Šiame raudonplyčiame name ilgus metus veikė pradžios mokykla, kai ją iškėlė, pastate apsigyveno ūkininkų Šernų šeima.<br>A.Švelnos nuotr.
Negaila oželiui nevažiuojančios mašinos – tegu slepiasi nuo kaitros ir lietaus.<br>A.Švelnos nuotr.
Negaila oželiui nevažiuojančios mašinos – tegu slepiasi nuo kaitros ir lietaus.<br>A.Švelnos nuotr.
F.Urbonienei smagiausias įvykis, kai į Totorkalnį atrieda knygų autobusas. <br>A.Švelnos nuotr.
F.Urbonienei smagiausias įvykis, kai į Totorkalnį atrieda knygų autobusas. <br>A.Švelnos nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Gailutė Kudirkienė, „Panevėžio kraštas“, www.panskliautas.lt

Aug 20, 2021, 5:51 PM, atnaujinta Aug 20, 2021, 5:51 PM

Žemių totoriams atrėžė Radvilos

Į Totorkalnio kaimą, kuriame tuščių sodybų daugiau nei gyvenamų, vykstame su palyda – arčiausiai esančio didesnio Pučiakalnės kaimo bendruomenės vadove, buvusia mokytoja Roma Baniene.

Ji ir kelią parodo, ir padeda užmegzti ryšį su itin uždarais šios vietovės gyventojais.

Totorkalnis ir istorikams mažai pažįstamas, šiais laikais visiškai netyrinėtas.

Iš tos kruopelės žinių, kokias pateikė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ specialistai, aišku tik tiek, kad kaimas gyvuoja nuo Vytauto Didžiojo laikų, o vietovardį gavęs nuo čia gyvenusių totorių. Žemių ties vaizdinga Nemunėlio kilpa jiems atrėžę didikai Radvilos.

Mokyklą į kitą kaimą iškėlė su visu vardu

„Šiandieniniai gyventojai nė vienas savęs iš totorių nekildina, nelaiko savęs tos tautos palikuonimis“, – tikina R.Banienė.

Moteris skaičiuoja, kad prieš gerus 40 metų Totorkalnyje buvę 12 sodybų, visos jos buvo gyvenamos. 1979 metų gyventojų surašymo duomenimis, kaime gyveno 51 žmogus. Dabar tik 4 trobose bėra gyvybė.

„Čia gyvena vyras su žmona, pensininkai. Ten – ne vietinė, atitekėjusi moteriškė, tuoj už jos – buvusios paštininkės namas, o labiau ant kalno – motina su sūnumi ir marčia šeimininkauja“, – vienu ypu visą kaimą išvardija palydovė.

Stojam prie pirmo kaimo namo. Jis didžiulis, raudonų plytų, supamas ūksmingų, tikriausiai šimtamečių medžių, priklauso ūkininkams Stasei ir Petrui Šernams.

„Čia – buvusi pradinė mokykla, joje mano mamytė, kuriai dabar 88 metai, baigė 4 klases“, – pasakoja moteris.

Mokykla panaikinta kolūkių laikais, kai imta melioruoti laukus ir gyventojus iš vienkiemių varyti į naujai statomas kolūkių gyvenvietes.

Apie 1973–1975 metus Pučiakalnės kaimas irgi sparčiai augo kaip kolūkinė gyvenvietė, tad į jį perkėlė Totorkalnio mokyklą.

Naujoji Pučiakalnės kaimo mokykla dar ilgai buvo vadinama Totorkalnio mokykla.

Išeidami iš namų duris užremia šluota

Raudonplyčio namo kieme gausu gyvybės ir linksmų vaizdelių.

Ant žolės, tarp ūkinių pastatų, stovi baltas automobilis atvira bagažine, o joje – ožys. Išvydęs svetimus jis iššoka žemėn, atrodo, piktokai suka ratus apie keturratį savo būstą.

Į kiemo vidurį iš visų pašalių renkasi gagenančios žąsys, paskui jas krypuoja antys, įsimaišo dar ir vištų. Tos klegančios minios priekyje stovi trys šunys.

Manau, kad šunėkai pririšti, tad artėju prie namo durų. Jos užremtos paprasčiausiu šluotražiu.

Vėliau šeimininkė paaiškina: jei durys užremtos šluota, jų kaime reiškia, kad šeimininkų nėra namie, nors troba ir nerakinta, svetinam nevalia veržtis į vidų.

Kol šito nežinau, ieškau skambučio ir juntu, kaip kažkas trinkteli per pakinklius. Ir dar kartą trinkteli. Atsisuku ir matau, kad šitaip nuo užremtų durų mane tolyn gena augalotas juodas šuo.

Tik tada pamatau, kad nė vienas šunėkas nepririštas. Juodasis man, neprašytai viešniai, pakinklius snukiu baksnoja, o kiti du nirčiai loja.

Paliekam namus saugančią gyvūniją ir rengiamės važiuoti kitur, bet tada tolėliau, už sodo, juodų ir rožinių kardelių lysvėje, pamatome namų šeimininkę S.Šernienę.

Sulekia visi namo

Jau su ja grįžtame į kiemą, pokalbio susėdame prie lauko stalo.

Į akis krenta labai daili 69 metų moters šukuosena. Stilingas kirpimas, o plaukų spalva beveik kaip tamsiųjų kardelių.

Paklausta, pas kokį meistrą ką tik išsigražino, kvatoja – kur iš tokio užkampio kirptis privažinėsi? Už kirpėją pabūna vyras. Jo pakalbinti nepavyks, išvykęs su reikalais.

Pamačiusi fotoaparatą moteris sumosuoja rankomis – nė už ką nesifotografuos. Jie pripratę prie uždaro gyvenimo, tad ir dabar nenori viešumos.

S.Šernienė pasakoja, kad į vyro gimtinę Totorkalnį ji atsikraustė iš Pakruojo daugiau nei prieš 40 metų, o mokykloje jų jauna šeima apsigyveno, kai tik šią uždarė.

Čia gimė ir užaugo 4 Šernų vaikai.

„Vienas sūnus Airijoje, kitas gyvena Kėdainių rajone, o dvi dukterys Panevėžyje“, – vardija savuosius.

Matyti, kad dalis namo remontuojama, jau sudėti nauji langai, durys. Pašnekovė paaiškina, kad turi nagingą žentą, jis čia tvarką ir daro.

„Bus kambarys anūkei, ji labai mėgsta kaime būti“, – džiaugiasi.

O ir vaikai į Totorkalnį dažnai sulekia, dažną penktadienį po darbų atvažiuoja ir čia leidžia savaitgalius.

Kodėl ožys mašinoje?

Šnekam apie sodybos gyvius. Kodėl ožys mašinoje?

„Tai kad ji nevažiuojanti, negi gaila? Kai karšta, nuo saulės slepiasi, kai lyja – gera pastogė“, – šypsosi pašnekovė.

Ožiuką įsitaisė dėl anūkų, vaikams labai reikia gyvūnų.

Kad daug šunų, tai vis iš geros širdies. Juodąją kalytę, niekam nereikalingą, duktė iš miesto atvežė, kitą pažįstamas įtaisė. Pasakė, kad matė pamiškėje vaikštinėjant kalę su mažu šuniuku, sako: „Būk gera, paimk, o tai mažylis nugaiš.“

Priglaudė abudu, bet kalė klajoklė netrukus išėjo, o šunelis taip ir liko.

Moteris pasakoja, kad anksčiau dar daugiau šunų laikė, bet vieną naktį juos kažkas išpjovė.

Gal vilkai? Bet ūkininkai laiko karves, riša pievose prie pat Nemunėlio, nėra buvę, kad miško plėšrūnai į juos kėsintųsi.

O štai lapių gausybė, nuolat naminius paukščius gvelbia, sklypo gale specialiai joms baidyti pastatyta kaliausė.

Į atkampų kaimą suka ir amerikonai

„Reikėtų jau karvių atsisakyti, sveikatos nebėra, bet kol žmogus gyvas, kaipgi kaime be gyvulio gyvensi ?“ – šiek tiek pasidejuoja.

Anot jos, vaikai vis stengiasi palengvinti tėvams gyvenimą, jau kuris laikas įkalbinėja įsigyti išmaniuosius telefonus, esą be jų negalės naudotis galimybių pasu, į parduotuves be šio neįleis.

Moteris dar abejoja, ar tikrai nori tos naujovės, o be didžiųjų parduotuvių tikina nesunkiai apsieisianti. Jei ką, nuvažiuos pas daktarą ir išsiims pažymėjimą, kad yra paskiepyti.

„Mes įpratę atskirai, tik su savais, mums bendravimo netrūksta“,– tikina nepasigendanti jokių renginių.

Tiesa, Totorkalnis, anot jos, vasaromis šiek tiek atgyja, pasirodo naujų veidų, kai kuriuose tuščiuose namuose apsistoja vasarotojai, pas ūkininkus jie ateina pieno.

Pasak ūkininkės, kaime vasaroja ir amerikonai – vilniečių pensininkų pora, ilgai gyvenusi JAV, o senatvėje grįžusi į Lietuvą.

„Jų duktė – garsi smuikininkė“, – sako, ką girdėjusi.

Jauniems nebuvo įdomu, dabar nebepaklausi

Namo priešais mokyklą kieme sukiojasi vyras ir moteris.

Vyriškis linkęs bendrauti, spėja pasakyti, kad čia jo tėvų namai, o patys yra vilniečiai, į kaimą atvažiuoja tik vasaroti.

Pokalbis nutrūksta, kai artyn prieina žmona, ji nebeleidžia šnekėtis, sutuoktiniui draudžia pasakotis apie save ir apie kaimo istoriją.

Sukam į kitą kiemą, turintį nuolatinę gyventoją. Teritorija labai gražiai sutvarkyta, daržai lyg gėlių darželiai, į namo sieną remiasi retų veislių raganės.

Čia durys irgi užremtos šluota, o šalia tupi gauruotas šuo.

„Šluota – mano raktas“, – linksmai iš tolo šūkteli mūsų link einanti moteris.

Dar priduria, jog ir šuo turėtų namus saugoti, lojimu apie svetimus pranešti, bet kad labai senas, jau 16-kos metų, o ir piktumo neturi.

Ji – 72 metų Janina Daugienė.

„Aš ne vietinė, atitekėjau, bet vyro jau 30 metų kaip nebėra“, – sako, kad apie kaimo praeitį ne ką težinanti.

Į Totorkalnį atvyko pagal paskyrimą, žemės ūkio technikume baigusi agronomijos mokslus. Kurį laiką dirbo kolūkio laukuose, paskui buvo pirmininko pavaduotoja.

„Vyras vietinis, bet apie kaimo istoriją nieko nepasakojo. Kai dirbom, istorija nebuvo įdomi, tik darbas nuo aušros iki sutemų. Kas ten jaunam rūpės, ką bobutės šneka. O dabar, kai įdomu, nebėra ko paklausti“, – apgailestauja.

Puikiausiai prinoksta arbūzai

J.Daugienei agronomija ne tik specialybė, bet ir pašaukimas. Moteris savo darže augina visokių įdomybių.

Nors žemė ne kaži kokia, labai akmenuota, su žvyro priemaišom, bet agronomės daržuose visa kas vešėte veša.

Ji rodo lysvę arbūzų ir melionų. Pietų klimato augalai gerai dera jau visą dešimtmetį. Šiemet jau irgi savų arbūzų skanavo. Kvapnūs, saldumo pakanka, ne blogesni nei kokioje Moldovoje išauginti.

Tiesiai nuo krūmo ragaujam keistų juodų uogų – tai agrasto ir juodųjų serbentų hibridas. Po vaismedžiais plyti eilė ant žemų krūmelių sirpstančių didelių raudonų uogų, tai irgi vedinys – su aviete sukryžminta žemuogė.

„Mūsų troba buvo pilna žmonių, o dabar likau viena“, – tarsteli liūdnokai.

Pasak jos, kaime tik 4 namai užimti, kiti stovi tušti. Kai kurie vasarotojų sulaukia, kai kurie po kelerius metus pardavinėjami, bet pirkėjų neatsiranda.

Sušnekus apie iliustracijas straipsniui moteris kategoriškai atsisako fotografuotis. Aplinką – prašom, o jos nė už ką. Priežastis kaip ir pirmosios pašnekovės – įpratę gyventi toli nuo svetimų akių, uždarai.

Laukia knygų autobuso

Pašnekovė rodo daržo pakraštį, juo galime eiti pas kaimynę, buvusią paštininkę.

Moteris ravi gėlių darželį prieš namą. Jos nepavyksta prakalbinti, sako nenorinti viešumos.

Paskutiniame Totorkalnio gyvenamame name kieme ryškiai žydi raudonos pelargonijos.

Sodybos šeimininkė Felicija Urbonienė tvarkosi kieme. Iš viso kaimo ji vienintelė, neišsigąstanti fotoaparato.

Moteris gyvena su sūnumi Rimantu ir marčia Violeta, jų namie nėra, abu dirba. Kitas sūnus įsikūręs Biržuose.

„Anūkai suaugę, vienas gyvena užsienyje, kitas Biržuose“, – aiškina apie artimuosius.

Maloni moteris sėda pasišnekučiuoti į lauko pavėsinę. Oras gražus, nešalta, bet kieme keistai traukia skersvėjai.

„Pas mus visą laiką labai vėjuota“, – paaiškina.

Tas vėjuotumas būdingas visam Totorkalniui, mat kaimas aukštumėlėje, oro srovėms yra kur įsisukti.

F.Urbonienė iš tų neabejingųjų savo krašto istorijai.

Moteris labai daug skaito, visada buvo pagrindinė Pučiakalnės bibliotekos skaitytoja. Dabar bibliotekos neliko, kartą per savaitę knygas atveža bibliotekininkė arba į kaimą atrieda knygų autobusiukas. Jo ištikima skaitytoja laukia kaip šventės.

„Gaila, bet vietiniai apie vietovės istoriją nieko nežino“, – sako ji.

Moteris jau seniai buvo pastebėjusi Biržų girios pamiškėje stūksančius didžiulius akmenis, senų gyventojų klausinėjo, iš kur jie, gal čia kadaise koks dvaras stovėjęs? O gal apie tuos riedulius kas nors kokių legendų yra girdėjęs?

Deja, smalsiai moteriai niekas nieko negebėjo papasakoti, šių vietovių senbuviai krašto praeitimi nesidomėjo.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.