Tačiau, kai buvo paklota paskutinė apdailos lentelė šalia 13 m ilgio ir 1,60 m gylio tvenkinio ir juodu ramiai šalia vandens praleido visą vakarą, moteris vis dėlto pagalvojo: „Kaip tai gražu, kaip tai gerai.“
Ilgą laiką viename Kauno daugiabučių gyvenusi pora visada svajojo įsikurti name, tad susiradę puikų sklypą netoli Jonavos ilgai nedvejodami jį įsigijo. Bet Kauno ligonėje gydytoja dirbanti Dovilė vis pagalvodavo, ar tikrai ten norinti įsikurti. Kažkas netiko, ir viskas, kas – moteris pati sau negalėjo paaiškinti.
O kai sykį, viešint pas moters tėvus Gėluvos kaime (Raseinių rajonas), šie pasiūlė jiems padovanoti turimus 50 arų pievos, Dovilės galvoje viskas akimirksniu susidėliojo. Ji suprato, kad pasąmonėje visada svajojo grįžti gyventi ten, kur vaikystėje lakstydavo basa.
„Gal vyrui kiek sudėtingiau buvo keisti gyvenamąją vietą, nes jis yra grynas kaunietis, tačiau ir Rimas norėjo bei laukė iššūkių gyvenant kaime“, – svarstė Dovilė. Tačiau didelio pasipriešinimo iš jo nekilo, tad ir svarstymų, kur statytis namą – Jonavoje ar žmonos gimtinėje, – nebuvo. Juolab kad ir vieta puiki – šalia piliakalnis, teka Dubysa.
240 kv. metrų namas iškilo per porą metų. Statybomis užsiėmė pasamdyti vietiniai meistrai, tačiau daugybę darbų atliko ir sutuoktiniai. O kai įsikraustė į namą, Dovilės širdis uždainavo.
Kai sugrįžo į gimtąsias vietas, viskas pasikeitė. Moteriai čia žolė žaliausia. Ir nė kiek nevargina maršrutas į darbą – Kauno ir Ukmergės ligonines. Nes kai tik grįžta (o dirba ne penkias dienas per savaitę) – kelionės dulkes nuplauna pasitinkanti ramybė. Neliko ir manikiūro ant medikės rankų – kažkada jam skirtą laiką ji mielai iškeitė į knygą hamake. Vertybės persirikiavo ne tik jos, bet ir – neabejoja – vyro galvose.
„Viskas mudviejų gyvenime dabar tarsi paprasčiau ir lengviau vyksta, nors, atrodytų, nuolat turime ką veikti – nesibaigiantys statybos darbai darbeliai, o juk tikėjausi, kad įsikelsiu į namus, kur jau bus sukloti visi kilimėliai, sudėlioti šaukštai ir pakabinti rankšluosčiai“, – juokiasi Dovilė. Bet tai netemdo jai nuotaikos, nes kasryt prabunda vaikystės pievoje.
O kone dvejus metus trukęs tvenkinio įrengimo procesas dar labiau sušildė jų erdvų namų kiemą, nors Dovilė taip ilgai jam spyriojosi. Kodėl? Nes bijojo nuolatinės telkinio priežiūros, mat panašų turėjo tėvai, tad ji žino, ką reiškia uždumblėjęs vanduo.
Kai vieną rytą vyras pareiškė, jog jau iškasė duobę, – nebeliko pasirinkimo, tik pabumbėti arba patylėti. Tačiau kai po metų ji buvo pripildyta vandens, augalus – ajerus, vilkdalgius, vandens mėtas jau rinkosi abu sutuoktiniai. Šiandien ji šypsosi: „Vertėjo. Vanduo irgi gydo sielą.“
