Gyventi gamtos apsuptyje – gal tai tik turtuolių privilegija, tačiau taupi vilnietė rado išeitį – dabar mėgaujasi savo mišku

Kaip suderinti darbą mieste ir gyvenimą gamtoje? Kiek tame romantikos, kiek – sunkaus darbo? Apie tai, kokį kelią menotyrininkė Agnė Narušytė eina ir kokius kompromisus turi priimti, norėdama jaustis patogiai, tačiau nejaukti natūralių gamtos procesų savo žemėje ir aplink ją, ji pasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Mažiau yra daugiau“.

Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Norėdamas gyventi šalia miško, turi jį nusipirkti, kitaip gali netekti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

„Žinių radijas“, „Mažiau yra daugiau“

Nov 6, 2021, 3:05 PM

„Visada svajojau būti gamtoje. Atsibusti joje, patirti, koks yra rytas, koks oras, žiūrėti, kaip viskas per dieną keičiasi. Būdamas mieste to nelabai pajunti, nes kažkur bėgi, gatvės, dirbtinė mūsų pačių susikurta aplinka, užstoja mus nuo stichijų, nuo dangaus.

Kai išvažiuoji toliau nuo viso to šurmulio, matai, kaip saulė juda dangumi, kas vyksta aplinkui. Šito man visuomet norėjosi, bet gyvenimas toks, kad būti kaime gali sau leisti tik labai turtingi žmonės. Aš tokia niekada nebuvau ir nebūsiu. Darbas yra mieste, aš menotyrininkė, viskas, su kuo aš susijusi, yra čia: parodos, žmonės, apie kuriuos rašau, kuriems rašau ir kuriems kalbu kaip dėstytoja.

Be to, kultūrinės, meninės kibirkštys atsitinka tada, kai sutinki kitus žmones. Aišku, yra gamtos lyrikų, bet ten procesai lėtesni. Taigi, nutiko taip, kad gyvenu mieste, nors visada svajojau apie buvimą gamtoje, – kalbėjo A. Narušytė. – Pastaruoju metu pradėjau ryžtingai eiti ta kryptimi – išsikraustyti į kaimą.

Pastūmėjo miesto kaita, nes gal taip tik atrodo, bet kai ilgiau gyveni mieste, pasidaro gaila to, kas pasikeičia. Tai – subjektyvu. Galbūt į miesto kaitą reikėtų žiūrėti kaip į pozityvų dalyką. Daugeliui tai atrodo tarsi visuotinis tvarkymasis, apėmęs mūsų didmiesčius. Bet kai to tvarkymosi dalis yra vis mažėjantys žalieji plotai aplink tavo namus, nors Vilnius atrodo turintis daug žaliųjų plotų, bet jie gerokai toliau, ten reikia nukakti, rizikuojant, kad tave pervažiuos paspirtukas. Pėsčiajam mieste nebesaugu. Žalieji plotai šalia pastebimai nyksta.“

Medžių kirtimo tema, pripažino pašnekovė, labai skaudi. Iš pradžių buvo tokia skaudi, kad ji netgi dalyvaudavo protestuose, vėliau, anot pašnekovės, kai save mintimis atskiri nuo miesto, pradedi nebekreipti dėmesio. Kartais supranti, kad kai kurie medžiai buvo neprižiūrimi ilgą laiką, jų priaugo per arti pastatų, supranti, kad kelia pavojų, tokius medžius kerta ne tik miestuose, bet ir kaimuose.

„Pradžioje buvo gaila kiekvieno medžio. Priklauso, kuriame amžiaus tarpsnyje tave ištinka ta situacija. Kai pertvarkė Gedimino prospektą man atrodė viskas gerai, dabar eidama juo suprantu, kad nebėra liepų, kurios pridengdavo nuo lietaus ir saulės, tas jaučiasi, Gedimino prospektu nebe taip malonu eiti, nors plytelės ir lygesnės.

Kita skaudi patirtis – iškirstos liepos kitoje upės pusėje, maždaug kur V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Prisimenu, prieš nemažai metų, pamatėme, kad plika, pasidarė nejauku, ten nebeįmanoma smagiai eiti, ypač kai karšta. Dėl klimato kaitos vasarą karštų dienų daugėja.

Mieste atsirado daugybė dykviečių, kurias reikia labai sunkiai pereiti. Nutiesė dviračių takų, skatina vaikščioti, važinėti netaršiomis priemonėmis, bet turi tą daryti takais, kur nėra jokio pavėsio, vasarą tas atkrenta“, – kalbėjo menotyrininkė.

Kai pastebėjo, kad nebėra, kur nueiti, o vieninteliam žemės ploteliui prie namų kyla grėsmė būti sunaikintam, menotyrininkė apsisprendė, o tai buvo radikalus sprendimas, nes nevairavo automobilio, naudojosi viešuoju transportu, įsigyti sklypą.

Viešuoju transportu į atokesnius kaimelius nuvažiuoti labai sunku, autobusų nebėra, taigi, moteris lankė vairavimo pamokas, išmoko vairuoti, kas, pripažįsta, įdomiai sutaikė su miestu, nes atrado daug miesto vietų, kur be automobilio nevažiuosi ir neisi.

Renkantis sklypą, reikėjo atsiremti į turimą biudžetą, rinktis arba namą, arba gražią erdvę, mat abiejų negali, nes ne tokie finansai. Jai svarbesnė pasirodė erdvė, kuri įkvėptų. Ji turėjo būti tokia, kad kaimynai nebūtų labai arti, nes jau pavargo nuo jų leidžiamos muzikos mieste.

Pasirodė, kad moteris nebijo būti viena, nors trijų kilometrų spinduliu – tik miškas ir vagonėlis. Jos įsigyta vieta – dauba, mat jai patinka, kad ne visai lygus reljefas, šalia miško, jai priklauso netgi plotelis miško.

„Kai renkiesi erdvę, turi galvoti apie tai, kad mišką iškirs. Tokia mūsų realybė. Jau pasimokiau iš draugų, kurie nusipirko gabaliuką miško ir jį turi, nes aplinkui viską iškirto. Aišku, kad reikia, jog būtų plotelis miško, nes miško toliau nebus. Mano įsigytas plotelis – pamiškė, kuriame vagonėlis, ten nėra elektros, tikiuosi, kad bus, bet labai ilgai užsitęsia biurokratiniai procesai. Netoli yra daugiau sodybų.

Tokių vietų, kur galėtum įvažiuoti tik su automobiliu ir nebūtų šalia žmonių, turbūt, Lietuvoje nėra. Ten galiu būti sau ilgai net ir be elektros, tik mes esame įpratę, kad turime turėti ryšį, dirbu kompiuteriu, todėl elektros, žinoma, reikia, – kalbėjo menotyrininkė. – Kol jos nėra, tenka laiką leisti ir Vilniuje, ir ten, kai elektra bus, manau, kad Vilniuje vasarų nebeleisiu.

Darbas liks Vilniuje, bet mes galime dirbti nuotoliniu būdu. Vilniuje yra draugai, visa veikla, bet jie  liks ir toliau, o noras būti savo erdvėje, pabėgti nuo to baisaus tempo, to, kad mūsų gyvenimą per daug formuoja kiti žmonės, didžiulis. Pajunti, kad norisi kurti savo erdvę, tokią, kurioje neiškirstų medžių, kur tu nubrėši takus, leisi gamtai gyventi šalia, kur bus stirnos ir, galbūt, net pelės. Tai pasidaro svarbu, nes kuo daugiau sužinai apie klimato kaitą, tuo svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta šalia.“

„Aš gal nesu robinzonė, man kultūrinis gyvenimas svarbus, nes norint kažką parašyti reikia ne tik įvykių, bet ir laiko bei erdvės, kur būtum ne nuolat atakuojamas, galėtum surasti savo mintis. Mieste to mažėja, net išėjus pasivaikščioti šaligatviai užimti važiuojančių. Reklamos, garsai – viskas veikia. Žmonės svajoja, ilgisi paprastesnio gyvenimo dar ir dėl to, kad pagreitinta aplinka papildyta virtualiosios realybės, nežmoniškų informacijos kiekių – labai naujas dalykas, prie to sunku prisitaikyti“, – komentavo pašnekovė.

Menotyrininkė sutinka: mūsų aplinka turi būti mums patogi. Vieną plotelį išsipjauni, kitur palieki sujauktą pievą bioįvairovei. Tada pasirodo „kaimo policija“, nes vietiniai negali žiūrėti į nenupjautas pievas, viskas turi būti švaru ir iškultivuota.

Kaimo žmonės įpratę gyvenime gintis nuo tos natūralios gamtos. Negalime idealizuoti gamtos, įsivaizduoti, kad gražiai sau būsime. Anot A. Narušytės, būtų kvaila įsivaizduoti, kad tegul mane puola uodai. „Nuvažiuoji į sklypą ir galvoji, kaip su jais kovoti. Krūmai, žolės, kur gyvena paukščiai, viską palieku, nepaisydama „kaimo policijos“, – kalbėjo moteris.

Daug parduodamų sodybų, anot pašnekovės, tiek nudailintos, kad nebūtų jos, mat jai norisi laukinio miško aplinkui. Įstatymai sako, kad jei nekultivuosi, mokėsi baudas. Pašnekovės akimis, viskas padaryta, kad stengtumės naikinti įvairovę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.