Patiko sulaukėjusi aplinka
Rokiškio rajono Lailūnų kaimo pašonėje stūkso baltomis kolonomis puoštas medinis dvaras.
Vyresniajai kartai jis asocijuojasi su gražiausiais paauglystės metais, mat daugelis vietinių, o ir kaimą palikusių bei įsikūrusių kitur, yra baigę iki nepriklausomybės atgavimo dvare veikusią mokyklą.
Sugriuvus Sovietų sąjungai, dvarą atsiėmė paskutinių jo savininkų dukterys. Jos neturėjo planų čia įsikurti, iš karto paskelbė, kad statinį parduoda. Bet iki pat pandemijos pradžios dvaras pirkėjų nebuvo sulaukęs.
Kai daugelį veiklų sukaustė karantinas, atokiame kaime esančiu dvaru susidomėjo sostinėje gyvenančių menininkų šeima.
Jiems patiko, jog aplinka pusiau sulaukėjusi, kad dvarvietės sklype auga gausybė senų medžių. Menininkai tą dvarą ir nupirko.
„Naujieji savininkai buvo užėję į biblioteką, domėjosi dvaro istorija, ieškojo medžiagos, kaip pastatas atrodė seniau, klausė, ar jis buvo su langinėmis“, – sakė bibliotekininkė ir bendruomenės pirmininkė Rita Inčiūrienė.
Gyvenusiai dvaro pašonėje parūpo jo istorija
R.Inčiūrienė naujakuriams parodė visą bibliotekoje esančią kraštotyrinę medžiagą apie dvarą.
„Pirmaisiais metais naujieji šeimininkai labai tvarkėsi, o šiemet nebepasirodė. Gal lėšų pritrūko, gal dėl pandemijos?“ – svarstė moteris.
Ji mus palydi iki dvarvietės ir papasakoja, ką apie šią vietą žino.
Pirmiausia pravažiuojame pro senąsias dvaro arklides, paskui pro ūkinį pastatą – jie stovi prie pat žvyrkelio. Medinis, smėlio spalva dažytas buvęs ponų namas toliau nuo kelio, jį supa tankios eglės, tolėliau auga lapuočiai.
Dvaro pašonėje matyti tvarkinga gyvenama sodyba.
„Čia gyveno mokytoja Olga Pukelkienė, jai buvo įdomi dvaro istorija, todėl užrašinėjo žmonių pasakojimus. Buvo radusi dar tokių, kurie tarpukariu maži buvo, šį tą atsiminė, bet daugiausia perpasakojo, ką girdėję iš savo tėvų ar senelių“, – paaiškina palydovė.
Sūnus nušovė įsimylėjusį tėvą
Tikslių žinių, nuo kada gyvuoja dvarvietė, nėra, bet jau 1830 metais Lailūnų dvaras stovėjo, jo pavadinimas aptiktas bažnytinėse knygose.
Parapijiečių sąrašuose paminėti tuomečiai dvaro savininkai: Antanas Kolysa ir jo žmona Rachela Krukovskytė bei 4 jų vaikai: du sūnūs ir dvi dukterys. Iš to pat šaltinio matyti, kad dvare gyveno daug tarnų ir šeimynykščių.
Pasakojama, kad apie 1860-uosius metus dvarą sukrėtė meilės drama: Lailūnų dvarininkienė, spėjama, kad kažkurio A.Kolysos sūnaus žmona, įsimylėjo poną Voselkovskį, valdžiusį Aukštadvario dvarą netoli Pandėlio.
Sakoma, kad jausmai buvę abipusiai ir labai aistringi, Voselkovskis dėl mylimosios pametė galvą, žadėjo ne tik žvaigždes nuo dangaus nuskinti, bet ketino ir savo dvarą jai perrašyti.
Šio sūnų tėvo planai tiek įsiutino, kad reikalą išsprendė kruvinai – griebė šautuvą ir tėvą nušovė.
Nežinia, kaip toliau pasisuko mylimąjį praradusios dvarininkienės gyvenimas. Galbūt jos šeima išsikraustė ir dvarvietę pardavė, nes aptinkamas siūlas, jog vėliau Lailūnų dvarą valdė lenkė Micholina Dietienzienė.
Naujai šeimininkei nesisekė, dvaras buvo paleistas iš varžytynių. Tik pardavinėti nebelabai buvę ką, mat per Pirmąjį pasaulinį karą per Lailūnus ėjo fronto linija, mūšiai vyko ir dvarvietėje. Jų metu sudegė pagrindinis ponų gyvenamasis namas.
Vietoj gražaus gyvenimo – Sibiras
Tarpukariu dvarvietę, kurioje buvo likę tik ūkiniai pastatai ir apie 50 hektarų žemės, iš varžytynių nupirko vabalninkietis Jonas Petrulis.
Jis buvo ką tik grįžęs iš Amerikos. Pinigų susitaupė už Atlanto plušdamas aliejaus spaudyklose.
Dabartinis dviaukštis namas baltomis kolonomis yra statytas J.Petrulio. Tuomet, Smetonos laikais, aplink atstatytą dvarą ant išsipirktos žemės kūrėsi ir kiti žmonės, rodėsi, kaimas suklestės.
Tik naujuoju erdviu namu Petruliai nespėjo pasidžiaugti. Viską užgniaužė iš Rytų atplūdusi raudonoji neganda ir prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, o pokariu J.Petrulį ištrėmė į Sibirą, tik žmona spėjo pabėgti ir pasislėpti.
Tremtinys į Lietuvą grįžo po Stalino mirties, tik jo šeimos į dvarą niekas neįleido, nes ten jau buvo mokykla.
Petruliai mirė taip ir neįkėlę kojos į savo namus, abu buvo palaidoti kapinaitėse netoli Lailūnų. Dvarą atsiėmė tik Petrulių dukterys.
Viliasi, kad brangi vieta vėl atgis
Sovietmečiu kaime buvo nemažai vaikų, dirbo daug mokytojų.
„Dvaro pastatas buvo pati geriausia vieta mokyklai. Pasakiška gamta, daug erdvės viduj ir lauke, atokiau nuo gyvenvietės. Kas čia mokėsi, visi tą laiką prisimena su nostalgija“, – bibliotekininkė persako, ką iš gyventojų girdėjusi.
Paskelbus, kad dvaras parduodamas , savininkės padarė kosmetinį remontą, šen bei ten padažė.
„Tas nepadėjo, vertės ir patrauklumo nepridėjo. Tokia ir nauda, kai uždažai ant supuvusio...“ – galvą lingavo pašnekovė.
Per dešimtmetį dvaru niekas nesusidomėjo, tad savininkės dvarą perleido vienai nekilnojamojo turto agentūrai.
Kai 2010 metais buvo Lailūnų kaimo šventė ir kraštiečių suvažiavimas, agentūra visiems atvėrė dvaro duris. Pasak R.Inčiūrienės, pardavėjai tikėjosi, kad renginys dvarą išpopuliarins, pakels kainą, gal atsiras ir pirkėjų.
„Džiaugėmės tokia proga, buvo įdomu pažiūrėti, kaip dabar atrodo mokykla, kurioje daugelis mokėsi. Ta vieta visiems savotiškai brangi“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, dabar kaimas viltingai žiūri į naujuosius dvarvietės šeimininkus, tikisi, kad jie sugrįš.
Visiems būtų smagu, jei senas pastatas atgytų.
