Garsus Lietuvos dailininkas – P. Šiaučiūno prosenelis, o pastatas, kuriame įsikūręs jaunasis ūkininkas – neeilinis, tai – Rokiškio dvaro palivarkas.
Kaip pasakojo P. Šiaučiūnas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jo seneliai, iki tol gyvenę Vilniuje, atgavę dvarą išsyk persikraustė į jį, mat žinojo, kad jei jie nepasirūpins XIX amžiuje statytu pastatu, šis galutinai sunyks.
Tuo metu dvaro palivarke nei grindų, nei lubų nebebuvo: sovietmečiu palivarke veikė kultūros namai, gyveno svetimi žmonės, buvo laikomos trąšos, grūdai. Pastatas buvo kelis kartus padegtas.
P. Šiaučiūnas kalbėjo, jog pas senelius Dačiūnuose laiką leido nuo pat mažens, o štai jau 12 metų, pats persikėlęs iš Zarasų, čia gyvena nuolat ir ūkininkauja. Jaunasis ūkininkas pripažįsta: po truputį tvarkosi, tačiau antram gyvenimui prikelti 500 kv. m ploto pastatą nėra lengva. Beje, jame trečdalis patalpų paskirta prieš dešimtmetį oficialiai atidarytam J. Vienožinskio memorialiniam muziejui, į kurį nuolat užsuka lankytojų. Likusioje dalyje gyvena jo šeima.
Viskas, anot Petro, buvusiame palivarko pastate pasenę: jei tik ką pajudinsi, griūna, taigi, bent kol kas gyvena taip, kaip prieš trisdešimt metų. Žiemą šimtamečiame pastate gyventi įmanoma tik nuolat kūrenant krosnį. Ryte kambariuose termometras tepakyla iki 13 laipsnių.
Anot jaunojo ūkininko, planas sutvarkyti šią jam itin brangią sodybą yra, tik tam reikia ir laiko, ir daug pinigų.
„Mūsų planas buvo pakeisti bent šildymo katilą, tačiau tam reikia keisti visą šildymo sistemą, o tokių pinigų neturime. Tiek dvarą, tiek aplinką tvarkome savo jėgomis ir lėšomis, tad mums atrodo nesuprantama, kodėl valstybė tik saugo ir draudžia kažką daryti, o priežiūrai pinigų nėra, nes visos lėšos nukeliauja į didmiesčius.
Tokia provincijos neteisybė: nieko nedarykite, nes negalima, o kai griūna, tada skiria baudas“, – kalbėjo išskirtinėje sodyboje gyvenantis ūkininkas.
Kaip sekasi gyventi kaime, P. Šiaučiūnas transliuoja platformoje youtube.
