Lipdė savo rankomis
Pirmąjį namą Ingrida ir Virginijus pradėjo statyti 2008-aisiais. Nors vyras statybininkas, sau šeima namą statėsi kone septynerius metus. Pati Ingrida – asfalto vaikas, todėl net sukūrusi šeimą dvejojo, ar daržai ir šiltnamiai – jos stichija. Moteris pripažįsta: net ir įsigijus sklypą namo statybai, ji ilgai abejojo, kad planai virs realybe, mat uždirbamų pinigų statyboms nuolat trūko.
Šeima kurį laiką gyveno ir ant betono grindų, ir be patogumų. Nusprendė: daugiau taip gyventi nebenori, todėl susitarė: jei keis būstą, pirmiausia jį įsirengs ir tik tuomet kraustysis.
Visgi nutiko priešingai: prieš metus įsigiję sodybą Panevėžio rajone, tvarkydami ją, gyveno priešpirtyje, 6 kv.m ploto kambarėlyje, kur tilpo tik lova ir televizorius. Tualetas sodyboje buvo lauke, indus plaudavo dubenyje, skalbinius veždavosi į miestą, kad galėtų išsiskalbti.
„Dabar, kai esame vyresni, viską priimame kitaip. Prieš dešimt metų tai atrodė vargas, dabar mes mėgaujamės kiekvienu etapu. Kiek padarome, tiek džiaugiamės, nenorime, nieko nedarome. Leidžiame laiką gamtoje, griliname“, – pasakojo Ingrida.
Ką daryti su pačių pastatytu namu: ar jį parduoti, ar renovuoti, šeima pradėjo svarstyti dar 2018-aisiais. Juk namą lipdė iš gabaliukų: pirko kuo pigesnes medžiagas, taupydami, kiekvienas kambarys – vis kitoks. Ingridos žodžiais, pagaliau jai norėjosi vientisumo, moteris planavo pasikviesti dizainerę, kad patartų, kokių darbų, pertvarkant pačių statytus namus, imtis pirmiausia. Visgi šeima pasiskaičiavo: namą atnaujinti kainuos nemažai, galbūt, racionalesnis sprendimas jį parduoti ir vėl pirkti sklypą bei imtis statybų.
Kita vertus, šeimą stabdė žinojimas, kad prireikus pasiskolinti pinigų nebūtų paprasta, nes jie abu su vyru – laisvai samdomi darbuotojai.
Ieškojo sklypo, tačiau rado kai ką geriau
Pirmojo karantino metu, anot Ingridos, vyras pradėjo dairytis sklypų, tačiau, galiausiai, jį sudomino sodyba, nuo Panevėžio nutolusi daugiau kaip 30 kilometrų. Ingridai ji irgi patiko, todėl šeima per daug nedvejodama joje apsilankė, nors pakeliui vis dėliojosi jos minusus: toli nuo miesto, kelias iki jos ne koks, per mišką.
Tuo keliu Ingridai tekdavo važinėti dirbant vadybininke, todėl jį žinojo, ir jis jai, kiek prisiminė, itin nepatiko. Moteris pripažįsta: per dešimt metų daug kas pasikeitė: dabar tuo keliu mielai rieda, stebi medžius, ilsisi nuo technologijų.
Sodyba, kurią šeima apžiūrėjo, buvo nuolat gyvenama, nebuvo apleista, prižiūrėta. Ingrida pasakojo, jog sodyba jai išsyk patiko, ji pasižadėjo: padarys viską, kad ją įsigytų, nors, pripažįsta, kainavo išties nemažai. Vyras šiuo sprendimu abejojo, artimieji atkalbinėjo. Visgi moteris patikina: ji nė minutės nepasigailėjo šio, iš pažiūros, ekspromtu priimto sprendimo, juolab tuo metu atliekamų pinigų naujam pirkiniui nė nebuvo.
Su savininkais pavyko susiderėti, kad pinigų šie palauks, sykiu kurį laiką sodyboje dar pagyvens ir ją prižiūrės. Galiausiai, sodybą šeimai nupirkti pavyko, kadangi pardavė savo statytą namą, pinigų liko ir remontui.
Nors vis dar trūksta baldų, įrangos, kas kainuoja išties nemažai, naujieji šeimininkai nesiskundžia: jie turi laiko apgalvoti, ko jiems iš tiesų norisi.
Naujosios 160 kv. m ploto sodybos rekonstrukcijos darbų aktyviausiai ėmėsi vyras ir 78 metų uošvis, kuris, beje, šiam pirkiniui labiausiai nepritarė. Abu vyrai statybininkai, tad, anot moters, puikiai susitvarkė: ir su rekonstrukcija, ir elektros instaliacija, vandentiekiu, šildymo sistema bei kitais darbais.
Ingrida skaičiuoja, kad darbai, be baldų, galėjo kainuoti apie 70 tūkst. eurų, tačiau kai kurias medžiagas jiems pavyko įsigyti pigiau, vėliau kai kas pabrango kone dvigubai. O ir darbas, samdant statybininkus, būtų labai brangus.
Labiausiai dėmesį sodyboje atkreipia didžiulis langas ir skalūno fasadas. „Vasarį gavę raktus mėnesį svarstėme: ar paliekame sodybą poilsiui, imamės minimalaus remonto, ar gyvensime nuolat, todėl ruošiamės kapitaliniam remontui.
Nusprendėme, kad remontuosime. Pradėję ardyti sieną pamatėme, kad rąstus teks keisti, mat viskas sudūlėję. Kas keisčiausia, prasčiausia buvo naujesnio priestato, o ne šimtametės sodybos, būklė. Teko keisti praktiškai viską. Planavome vienaip, išėjo kitaip, bet esmė ta, kad namo struktūra išliko tokia pati, tik vietoje vienos sienos – didžiulis langas. Žinojau, kad būtent tokio norėsiu. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuomet Norvegijoje, į langą ragais beldžia briedis. Mūsų langai – į mišką, belieka sulaukti danielių. Galbūt ateityje jie ten ir ganysis“, – idėjomis dalijosi Ingrida.
Pirmąjį namą panevėžiečiai pardavė be baldų, dalis jų atkeliaus į naująją sodybą. Namo vidų šeima įsirengia pasikliaudama savo kūrybiškumu. Kai kuriuos daiktus namams ketina įsigyti sendaikčių parduotuvėse, nes juos galima nesunkiai atnaujinti.
Laiptus darė patys: pradžioje norėjosi medinių, tačiau buvo per brangūs, rinkosi betoninius. Sienas Ingrida, padedant vyrui, molio tinku tinkavo pati. Namui rinkosi šviesias spalvas, prie kurių lengviau derinti ryškesnius akcentus.
„Namą pasistatyti, turint pinigų, gali bet kas, daug svarbiau sprendimai, kuriuos teko priimti: užuot ir toliau patogiai gyvenus mieste, persikelti į kaimą, kasdien vežioti vaikus, turint ribotus finansus įsirengti namus, kuriuose būtų gera gyventi. Pardavėme namus, kad įsirengtume sodybą. Anksčiau mūsų sklypas buvo šešių arų, dabar – šešių hektarų, kuriuos būtina prižiūrėti, aptverti, įrengti apsaugos sistemas“, – kalbėjo Ingrida.
Panevėžiečių planuose – garažo renovacija, namelis medyje – svečiams, buvusios medžiotojų pavėsinės pritaikymas nameliui vaikams, senąjį didžiulį šiltnamį paversti šviesiu, jaukiu žiemos sodu. Šešerių metų dukrelės Izabelės svajonė – auginti antis, viščiukus, triušiukus. Šeima ir šiuo metu augina du Podhalės aviganius, dešimties metų vilkšunį, kurį įsigijo kartu su sodyba, du katinus ir turi 4 bičių avilius.
Apie sodybą Ingrida rašo socialiniame tinkle „Instagram“.
