Tačiau vis nuožmesnės atakos Kijevo prieigose, vos keli kilometrai nuo jų namų esančiuose Irpenėje, Bučoje, Hostomelyje, planus pakeitė.
Dalis šeimos liko ginti sostinės
Liubov ir jos dukroms, kaip ir daugumai ukrainiečių, karas nebuvo lyg iš giedro dangaus, mat dar 2014-aisiais moters sutuoktinis ir mergaičių tėvas Serhijus gynė Donecką. Grįžo gyvas ir sveikas, tačiau jau kitoks, matęs ne vieną kare žuvusį draugą. Turėjo praeiti ne vieni metai, kol vyriškų drabužių siuvėjas apsigydė psichologines traumas ir toliau su šeima gyveno įprastą gyvenimą. Iki vasario 24 dienos.
Tuomet vyras pirmą kartą savo moterims pasakė, kad greičiausiai joms teks išvykti iš namų, nes „tai ilgam“, o pats prisidėjo prie sostinės teritorinės gynybos pajėgų.
Jos nenorėjo tikėti, tačiau vis dažniau kaukiančios sirenos ir vis labiau garsėjantis sprogmenų bumbsėjimas privertė jas susikrauti kuprines – pirmiausia jos išvyko pas Elizavetos draugės tėvų šeimą į Lvovą. Manė, ten pagyvens savaitę ar dvi ir grįš į namus.
Tačiau kai Rusijos kariai kelis kartus smogė Javorivo kariniam poligonui, esančiam vos 10 km nuo Lvovo, o kitą dieną namo grįžęs šeimininkas paramedikas, vairuojantis greitosios pagalvos automobilį, papasakojo, ką matęs, pasidalijo žiniomis, kad per naktinę raketų ataką žuvo mažiausiai 35 žmonės, dar 134 buvo sužeisti, Liubov suprato: teks paklusti vyro įkabinėjimams ir išvykti iš Ukrainos.
„Mūsų galvose buvo košė ir sumaištis, o tėtis telefonu diktavo, ką pasiimti į kuprines, primygtinai reikalavo įsidėti vasarinių drabužių, nes jautė, kad karas užsitęs“, – prisiminė dviejų mergaičių motina.
Kodėl Lietuva? Pora pažįstamų jau buvo čia išvykę, todėl per daug ir nesvarstė krypties. Į Lietuvą savo automobiliu išsiruošė ir Liubov studijų draugė su sūnumi, tad kartu prisijungė ir jos. Iki Lenkijos važiavo beveik parą.
Pasienyje savanoriai priėmė nakvynės. O rytą ekipažas pajudėjo Lietuvos link, po 11 valandų sėkmingai pasiekė Alytų. Migracijos tarnyboje užsiregistravo ir gavo savo laikinų namų adresą Druskininkuose. Draugė su sūnumi išvažiavo į Kauną.
„Mums pasisekė, kad kol kas kare nežuvo nė vienas artimas žmogus, tarp pažįstamų nėra ir sužeistų. Bet palikti namus su kuprine, tiesiog užrakinus buto duris – net automobilis paliktas aikštelėje – ir nežinoti, kada grįšime, geriau apie tai nė negalvoti“, – prie arbatos puodelio jau Druskininkuose kalbėjo Liubov.
Ginti Kijevo liko ne tik sutuoktinis, bet ir moters brolis Konstantinas (46 m.) bei neseniai ištekėjusi sesuo Veronika (34 m.) su vyru.
Su viešniomis greitai susidraugavo
„Ne mes šioms moterims buvome reikalingi, o jos mums“, – neslėpdama ašarų prisipažino šeimą priėmusi druskininkietė Aušra Česnulevičienė.
Kartu su sutuoktiniu Tauru ir penkiolikamete dukra Vaiva (vyresnioji Milda studijuoja Londone) jau antrą karo dieną užpildė anketą, kad yra pasiryžę į savo 240 kv. m ploto namus priimti pabėgėlius iš Ukrainos.
Tiesa, kelias savaites nesulaukę jokios žinios iš savanorių centro sunerimo – gal blogai ką nors parašė, gal klaida įsivėlė, kodėl tyla. Tačiau, matyt, tos mintys ir prišaukė telefono skambutį.
O tada abu su vyru puolė į antrąjį aukštą, į tuos du kambarius, kuriuos buvo numatę viešnioms, tvarkytis.
„Atvežė jas jau vėlai vakare, susipažinome, pasakiau, kad jaustųsi kaip namuose, kad šaldytuve nėra taisyklių – ką nori, tą imi, o viską kita padieniui išsigryninsime, – pasakojo Druskos studijos įkūrėja. – Dievas atsiuntė mums šias moteriss, supratau, kad jos – tai mano ginklas kare be taisyklių. Gal neturėčiau to sakyti, bet ukrainietės išgydė mane.
Šiuo metu studijuoju menų kuratorystę Vytauto Didžiojo universitete, bet jau buvau ėmusi svarstyti, kokia prasmė mokytis, kai visai šalia žvanga ginklai ir kasdien žūsta taikūs žmonės, kuriems turbūt reikia mano pagalbos.
Darbas, laisvalaikis, pomėgiai – viskas karo fone ėmė rodytis kitaip, ir tik tada, kai savo namais pasidalijome su karo sesėmis, grįžo laimė ir energija. Gera padėti ir rūpintis“, – kalbėjo Aušra.
Taip, ji supranta, kad jau netrukus „ukrainiečių tema“ daugeliui taps nuobodi, žmonėms reikės naujų emocijų, bet štai čia ir yra kai kas labai svarbaus – kad empatija, taip galingai sujungusi lietuvius pavasario pradžioje, niekur nedingtų. Nes pagalbos reikės vis daugiau.
„Kai antrą viešnagės naktį netoli mūsų namų esančiame baltarusių kariniame poligone vyko mokymai, visos trys ukrainietės supuolė į pirmajame aukšte esančią mūsų virtuvę – bandžiau raminti jas sakydama, kad tai griaustinis, tačiau karas jų klausą puikiai išlavino, tad mano juokelis tąnakt nebuvo vykęs.
Kažin ar nors vienas pavargęs nuo vadinamosios ukrainiečių temos norėtų keistis vietomis su jomis.
Tiek, kiek kiekvienas lietuvis turime – galėtume išmaitinti ne vieną šeimą.
Bet juk ne apie pilvo reikalus kalbame. Jei žmogaus krūtinė tuščia – žinoma, jis pavargs nuo karo temos. Man labai gaila tokių“, – kad ir su plačia šypsena, tačiau pilnomis akimis ašarų sakė Aušra.
Aukštąjį išsimokslinimą turinčios Liubov ir Elizaveta jau įsidarbino viename didžiausių Druskininkų SPA, Sofija lanko gimnaziją.
Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktus. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalykimės ir džiaukimės gerais darbais!
