Pirmą kartą kaime atsidūrusi ukrainietė apsiverkė ir iškart puolė skambinti vyrui

Buvusio Varėnos rajono mero Vido Mikalausko namų Perlojoje stalas per Šv. Velykas bus, kaip niekada anksčiau margas – ne todėl, kad jį tradiciškai puoš dzūkiškais papročiais vašku marginti kiaušiniai, o dėl to, kad prie jo sės net penki karo pabėgėliai iš Ukrainos. Vietos užteks visiems.

Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Buvęs Varėnos rajono meras V. Mikalauskas savo sodyboje priėmė penkis karo pabėgėlius iš Ukrainos.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 13, 2022, 6:34 PM, atnaujinta Apr 22, 2022, 10:05 AM

„Kai po varginančios kelionės atvažiavome į Irenos ir Vido namus Perlojoje, iš karto paskambinau vyrui. Pirmiausia, norėjau pranešti ir apie tai, kad jau turime, kur gyventi. Bet ne mažiau svarbesnė žinia buvo, kurią jis iš manęs išgirdo, kad aš su vaikais pirmą kartą gyvenime atsidūriau kaime“, – linksmai prisipažino ukrainietė Zoja Jurčenko iš Dnipro miesto, kurią su keturiais vaikais į savo namus beveik prieš mėnesį parsivežė Irena ir Vidas Mikalauskai.

Taip jau susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad Zoja su šeima neturėdavo galimybių tėvynėje pavasaroti kur nors kaime. Todėl Mikalauskų namai ant vaizdingo Merkio kranto atrodo, lyg neatrasta žemė. Čia saugu, jauku, o svarbiausia – vietoj bombų sprogimų girdisi paukščių čiulbėjimas arba žąsų, vištų bei ančių gugenimai.

Dėl pabėgėlių prieglobsčio nedvejojo

„Tikrai nenuskursime – sugebėsime išmaitinti kelis žmones“ – tokie žmonos Irenos žodžiai tik dar labiau sustiprino apsisprendimą užsiregistruoti Karo pabėgėlių registracijos centre Alytuje. Taip Zoja su vaikais atsirado pas mus. Mūsų namus iš viso sąrašo išrinko Zojos sūnėnas Arsenijus“, – pasakojo V. Mikalauskas.

Su Zoja į Perloją atvyko jos dukros Maša ir Valentina, pusseserė Sofija Pavlova ir sūnėnas Arsenijus Malychinas.

Maša, Valentina ir Arsenijus jau lanko gimnaziją Varėnoje, o Sofija nuotoliniu būdu tęsia sistemų analizės studijas Dnipro politechnikos universitete.

Jei Rusijos agresija prieš Ukrainą šiemet bent iki rudens nesibaigtų, Arsenijus, besimokantis paskutinėje gimnazijos klasėje, planuoja studijuoti Lietuvoje. Jo akiratyje – informacinių technologijų studijos. Maša svajoja apie mediciną.

Mikalauskų namuose ukrainiečiai jau jaučiasi savais. Pabėgimas nuo karo pavojų tėvynėje ir išbandymai kelionėje į Lietuvą šiek tiek pasimiršo, nors, pasakodama apie karo pradžią bei likusius Dnipre artimuosius, Zoja vis verkė ir verkė.

Sprendimą priėmė akimirksniu

Prasidėjus karui, Zoja niekur iš gimtojo miesto neplanavo važiuoti. Tačiau sprendimą vis dėlto išvykti sykiu su vyru priėmė vieną vakarą staiga ir galbūt net patys nesitikėjo, kad taip pasielgs: „Išėjome vakariniam pasivaikščiojimui su šunimi. Iš pradžių girdėjome pavienius šūvius. Netrukus pradėjo šaudyti vis smarkiau, o galiausiai jau ir – bombarduoti. Teko bėgti į slėptuvę. Kitą rytą vyras man liepė krautis daiktus ir išvažiuoti“.

Paskubomis Zoja susidėjo kažkiek daiktų, pasiėmė savo vaikus ir dar – Sofiją su Arsenijum. Traukiniu per trisdešimt valandų, sausakimšoje kupe – iš viso keturiolika žmonių, tarp jų net devyni vaikai – pasiekė pasienį su Lenkija. Iš ten autobusu nusigavo iki Varšuvos. Vaizdai Lenkijos sostinėje Zoją tiesiog pribloškė – pabėgėliai iš Ukrainos glaudėsi ir miegojo tiesiog stotyje ir priestotyje.

Svarstydama su vaikais, kur toliau važiuoti, ieškant bent keliems mėnesiams ramesnės nuo karo vietos, Zoja, vyresnėlių patariama, nutarė pasirinkti Lietuvą, nes be ukrainiečių moka tik rusų kalbą. Tad, manė, su lietuviais tikrai pavyks susikalbėti.

Iš Varšuvos Zoja su vaikais atvyko iki Suvalkų, o iš čia jau – į Alytų, kur ir susitiko su Mikalauskais.

Perlojoje valdo visą namą

„Kai mus Vidas su Irena iš Alytaus vežėsi į savo namus, žiūrėdami pro automobilio langą, galvojome: „Viešpatie, kur mes važiuojame“? O, kai pamačiau moterį su kibirais, einančią į šulinį vandens, rimtai išsigandau – dabar jau – viskas! Bet jau tą pačią dieną supratome, kad patekome į šiltus namus, pas labai gerus žmones. Gal arti Perlojoje ir neišmoksim, bet niekada nepamiršime Lietuvos kaimo kvapų, spalvų ir gamtos grožio“.

Pirmomis dienomis Zoja su vaikais negalėjo atsigėrėti Mikalauskų naminiais paukščiais ir išpuoselėta namų aplinka. Kai vieną rytą šeimininkas parsivežė kelis triušius, vaikai negalėjo atsitraukti nuo jų narvų.

„Kalbėdama su vyru, kone kasdien jam pasakoju apie naujas patirtis nuostabiame kaime. Sakau, kad niekada net negalėjau susapnuoti, kad teks apsigyventi tokioje fantastiškoje vietoje. Dar jam visada primenu, kad gyvename ne pas bet ką, o – pas buvusį rajono merą. Negana to, kitoje upės pusėje matome paties Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos vasarnamį. Kažkas neįtikėtino! Kaip kine“! – nusišluosčiusi ašaras, nuoširdžiai išgyvenimais dalijosi Zoja, prisipažindama, kad ir dviejų aukštų namo dar niekada gyvenime taip pat nėra „valdžiusi“. Mat, Mikalauskai jai su vaikais užleido savo sodybos svečiams skirtą namuką.

Svajoja apie grįžimą tėvynėn

Kaip viskas klostytųsi, jei Zojai su vaikais Lietuvoje tektų praleisti pusmetį, o gal net – metus?

„Aš jau dirbu Varėnos ligoninėje. Plaunu grindis. Ką padarysi. Džiaugiuosi, kad nors tokį darbą gavau. Puikiai suprantu, kad ir lietuviams nelengva rasti darbą. Gal, kaip finansininkė, galėčiau dirbti pagal specialybę, bet juk nemoku lietuvių kalbos. O štai vaikams labai pasisekė – Varėnoje gimnazijoje yra vaikų mokančių rusų kalbą, todėl jie gali pasikalbėti su bendraamžiais. Be to, specialiai dėl Mašos ir Arsenijaus rengiamos lietuvių kalbos pamokos. Tiesiog nuostabu. Bet kasdien galvoju apie namus. Labai norėčiau, kad galėtumėm kuo greičiau grįžti, nors suprantu, kad dabar dar pavojinga – mūsų mieste jau subombarduotas oro uostas, mokyklos, ligoninės, vaikų darželiai. Visas ilgai kurtas mūsų gyvenimas – sudaužytas, sunaikintas“, – graudinosi Zoja.

Jos tėvai išvykti iš namų į saugesnę vieną bent Ukrainoje kategoriškai atsisakė. Vyras Dnipre dirba ir savanoriauja. Vos tik prasidėjus karui, su kaimynais išvalė daugiau nei 800 kvadratinių metrų netoli namų esantį rūsį, sumeistravo krosneles, prinešė vandens, maisto ir medikamentų. Dabar ten žmonės kasdien slepiasi. Tą rūsį Zojos vyras, kai gali, dar ir saugo. Taip pat dalyvauja teritorinėje gynyboje.

„Greičiausiai, namo galėsime sugrįžti tik, kai bus ramiau, o gal net – tik, pasibaigus karui. Nieko plausiu grindis. Bet, dažnai pagalvoju, ką kam blogo padariau, kad dabar tenka plauti grindis? Guodžia tai, kad mums jau papasakojo, kad gyvename Lietuvos grybų ir uogų krašte. Ką gi – vasarą konkuruosime su vietiniais gyventojais“, – vydama liūdnas mintis apie likusį gyvenimą Ukrainoje, bandė šmaikštauti Zoja.

Persekiojo karo nuojauta

Nors Rusijos invazija šiandien – labiau nei akivaizdi, jau rusų okupantai sunaikino ne vieną išpuoselėtą Ukrainos miestą, iki šiol daug kas svarsto – kodėl dešimtmečiais ukrainiečius broliais vadinę rusai šitaip nežmoniškai naikina jų šalį?

„Likus kelioms savaitėms iki karo, kai rusai pradėjo evakuoti žmones iš Donescko ir Lugansko sričių, mes su vyru tarpusavyje pasikalbėdavome, kažkas bus. Bet tuoj pat ramindavomės – ne, jis (V.Putinas – red.) negali mūsų bombarduoti. Pasirodo, gali. Tik Putinas labai apsiriko, manydamas, kad ukrainiečiai pasitiks jį su gėlėmis, duona ir druska. Viskas – atvirkščiai. Ukrainiečiai per kelias dienas susivienijo į stiprų kumštį prieš Rusiją“, – mintimis dalijosi Zoja.

Ji, prisipažino, dėl vaikų saugumo ir ateities pasiryžtų Lietuvoje pagyventi net ir metus: „Kad tik karas neužsitęstų taip ilgai, kaip Donecke ir Luhanske. Iš ten dar 2014 m. pabėgę žmonės mobiliuose nameliuose mūsų mieste gyvena iki šiol. Dabar juos užklupo dar vienas karas“.

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktus. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalykimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.