Antraisiais namais iš pragaro ištrūkusiai ukrainietei tapo Šiauliai: pakeliui į juos liepsnose prarado vienturtį sūnų

„Meldžiausi, kad degančios mašinos prispaustas sūnus greičiau mirtų ir nebesikankintų,“ – tąsoma raudos lrytas.lt žurnalistui pasakojo 37 metų Irina Plotnikova. Iš okupantų nuo žemės nušluoto Mariupolio pabėgusią moterį nuolat persekioja liepsnose skendinčio keturiolikamečio sūnaus vaizdas ir širdį veriantis jo pagalbos šauksmas.

37 metų I.Plotnikova Iš okupantų nuo žemės nušluoto Mariupolio pabėgusią 37 metų I.Plotnikovą nuolat persekioja liepsnose skendinčio keturiolikamečio sūnaus vaizdas.<br>AFP/Scanpix, G.Šiupario nuotr., lrytas.lt montažas
37 metų I.Plotnikova Iš okupantų nuo žemės nušluoto Mariupolio pabėgusią 37 metų I.Plotnikovą nuolat persekioja liepsnose skendinčio keturiolikamečio sūnaus vaizdas.<br>AFP/Scanpix, G.Šiupario nuotr., lrytas.lt montažas
Taip Mariupolio universitetas atrodė iki karo ir kai slėpėsi jame Irina su šeima bei kitais miestiečiais.
Taip Mariupolio universitetas atrodė iki karo ir kai slėpėsi jame Irina su šeima bei kitais miestiečiais.
Iš slėptuvės pirmas išdrįsęs išeiti vyriškis žuvo nuo skeveldros, kai norėjo užkaisti arbatinį.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Iš slėptuvės pirmas išdrįsęs išeiti vyriškis žuvo nuo skeveldros, kai norėjo užkaisti arbatinį.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Laikini ukrainiečių namai Šiauliuose.<br>G.Šiupario nuotr.
Laikini ukrainiečių namai Šiauliuose.<br>G.Šiupario nuotr.
Žuvęs keturiolikmetis<br>Asmeninio albumo nuotr.
Žuvęs keturiolikmetis<br>Asmeninio albumo nuotr.
Irina su 63 metų mama Marija Šiauliuose.<br>G. Šiupario nuotr.
Irina su 63 metų mama Marija Šiauliuose.<br>G. Šiupario nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Pakeliui į Lietuvą.<br> Asmeninio albumo nuotr.
37 metų I.Plotnikova Šiauliuose.<br>G.Šiupario nuotr.
37 metų I.Plotnikova Šiauliuose.<br>G.Šiupario nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 23, 2022, 10:48 AM, atnaujinta Apr 25, 2022, 12:55 PM

Kovo 21-ąją ten pat po degančiu automobiliu žuvo ir berniuko tėvas Dmitrijus. I.Plotnikova su juo buvo išsiskyrusi jau 7 metus, bet karas užglaistė visus nesutarimus, tad nuo mirtį sėjančios okupantų kariuomenės pabėgti kartu bandė dvi šeimos. Deja, ištrūkti pavyko ne visiems...

Mintimis keliauja į gimtinę

Mariupolyje užaugusi I.Plotnikova neabejojo, kad 2014 m. sustabdyta Rusijos kariuomenė bandys dar kartą okupuoti Ukrainą. Bet tokio žiaurumo nesitikėjo nei gimtajame mieste nuo karo pradžio likusi moteris, nei jos šeimos nariai, bičiuliai.

Kai iš ligoninės Donecke parašiau pernai rudenį į Lietuvą dirbti išvažiavusiam draugui, jis nepatikėjo – manė, kad rašo apsimetėlis. Sergejus nepažino net mano balso, todėl ėmė klausinėti smulkmenų, kurių svetimas žmogus tikrai negali žinoti,“ – pasakojo iš tikro pragaro ištrūkusi moteris.

Po ilgos ir varginančios kelionės su 63 metų mama Marija ir dar vyresniais Viktoru (67) ir Liudmila (65) buvusiais uošviais Šiaulius pasiekusi T.Plotnikova dabar kryžkelėje.

Smarkius nudegimus apsigydžiusi ukrainietė viliasi, kad jai pavyks įsitvirtinti svetimame mieste, nors neslėpė – kasdien mintimis sugrįžta į gimtinę. Ten, kur užaugo pati, kur darželį, mokyklą lankė vienturtis sūnus.

„Širdimi noriu sugrįžti, nors žinau, kad Mariupolio nebėra. Sugriautas visas miestas, neapgadinta liko tik sauja daugiabučių, – kalbėjo moteris. – Niekada nemačiau tiek lavonų... Mirusių žmonių kūnų buvo nusėtos gatvės, kapavietės prie daugiabučių, kūnų prikrauta buvo net smėlio dėžėse, kurioje žaisdavo vaikai.“

Persikraustė gyventi į rūsius

Pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, T.Plotnikova dar ėjo į darbą. Moteris dirbo sekretore neįgalius ir vienišus senelius globojančioje įstaigoje. Ta diena buvo paskutinis kartas, kai ji galėjo laisvai išeiti į miestą.

Viltys, kad okupantų kariuomenė nepasieks Mariupolio greitai subliūško. Uostamiestį nuolat bombardavo, todėl net namuose tapo nesaugu – žmonės persikėlė gyventi į rūsius. „Bombos krito, raketos daužė miestą kas pusvalandį, todėl teko palikti centre esantį butą ir keltis į gretimame name įrengtą slėptuvę,“ – pasakojo moteris.

Iš pradžių žmonėms netrūko nieko, bet kovo 2-ąją neliko vandens, po to dingo elektra, o po trijų dienų buvo subombarduotas ir dujotiekis. Žmonėms maisto pirmas savaites nestigo, nes jie į slėptuves susinešė savo turėtas atsargas, be to, prekybos tinklų savininkai atvėrė duris ir leido visiems nemokamai pasiimti tiek, kiek įstengia panešti.

„Vandens parsinešdavome iš už kelių kilometrų pastatytų cisternų. Bet fronto linija kasdien vis artėjo, bombos krito vis arčiau centro. Kai subombardavo greta esančią maisto prekių parduotuvę, supratome, kad būtina trauktis atokiau,“ – sakė I.Plotnikova.

Gėrė vandenį iš radiatorių

Moteris prieš septynerius metus išsiskyrė su sūnaus Timūro tėvu, bet prasidėjęs karas privertė užmiršti visus nesutarimus. Buvęs sutuoktinis kasdien lankė slėptuvėje pasislėpusius artimuosius, o po to padėjo persikraustyti toliau nuo priartėjusios fronto linijos.

„Buvome atkirsti nuo pasaulio, nes neveikė nei telefonai, nei internetas. Nežinojome, kur ir kaip būtų galima pabėgti. Bet nutarėme, kad saugiau būtų persikraustyti į tarp privačių namų esančio Mariupolio universiteto pastato požemyje įrengtą slėptuvę“, – sakė moteris.

Čia buvo apsistojusios dar kelios šeimos. Saugesniame prieglobstyje atsidūrusiems žmonėms trūko vandens, todėl jie troškulį malšino ir maistą gamino naudodami iš šildymo sistemos išleistą vandenį.

Tiesa, netrukus atšalo, ėmė snigti, vanduo radiatoriuose virto į ledą, todėl teko eiti į lauką, semti ir tirpinti sniegą.

Užmušė sviedinio skeveldra

Vieną naktį buvo subombarduotas ir šis rajonas, o iš universiteto pastato liko tik griuvėsiai. Kodėl buvo atakuojamas šis pastatas, I.Plotnikova nežino – per visas karo dienos ji mieste nematė nė vieno ukrainiečio kario. Ji negirdėjo iš virš slėptuvės esančio pastato nė vieno šūvio, todėl įsitikinusi, kad čia nebuvo įsitvirtinę gynėjai.

Bombardavimo įbauginti keliasdešimt žmonių tris paras nesiryžo išeiti iš slėptuvės, kol neišgirdo viršuje per duženas vaikštančių žmonių žingsnių. Paaiškėjo, kad nuniokotą pastatą tikrina okupantų kariai. Jie netrukus atėjo ir į slėptuvę, nuodugniai patikrino visus išgąsdintus žmones.

„Tai buvo labai jauni kareiviai. Mes buvome taip įbauginti, kad įstengėme paklausti, ar galėtume lauke susikurti laužą ir išsivirti arbatos. Jie sakė, kad jau galime išlipti, mūšiai čia nebevyks,“ – apie pirmą akistatą su okupantais papasakojo I.Plotnikova.

Rusų pažadai buvo tušti – kitą dieną iš slėptuvės pirmas išdrįsęs išeiti vyriškis žuvo nuo skeveldros, kai norėjo užkaisti arbatinį. Todėl sušalę mariupoliečiai dar ilgai baiminosi išeiti iš rūsio, o vėliau laužą kūrė jau suniokoto pastato viduje.

Trauktis į Rusiją nenorėjo

Kovo 18-ąją viena šeima išėjo iš slėptuvės – nusprendė eiti į okupantų blokpostą ir siūlomu autobusu išvažiuoti į Rusiją. I.Plotnikovai tokia išeitis netiko, todėl ji su sūnumi, mama ir buvusio sutuoktinio šeima nutarė pabandyti ištrūkti į Zaporižę.

Šeimos šiai kelionei ruošėsi visą savaitgalį. I.Plotnikovai pavyko pasiekti miesto pakraštyje esantį daugiabutį. Po bombardavimo penkiaaukštis namas buvo avarinės būklės, bet mamos butas liko nenuniokotas gaisro. Tiesa, visi langai ir durys buvo išplėšti sprogimo bangos, o sienose žiojėjo plaštakos dydžio plyšiai.

Iš Mariupolio jie išvažiavo dviem per stebuklą išlikusiais automobiliais. Talpą benzino, kuris buvo didžiausias turtas, pavyko rasti savame garaže.

Mariupoliečiai pasirinko keliauti saugesniu keliu – pasuko pirmomis karo dienomis okupuoto Berdiansko link, o po to ketino važiuoti į Zaporižę.

Džiaugėsi gražiu sapnu

Kol išvažiavo iš miesto, mariupoliečiams teko stoti dviejuose patikros punktuose. Čia okupantai atidžiai tikrino visus – išrenginėjo vyrus, ieškojo nuo ginklų paliktų mėlynių, tatuiruočių, tikrino telefonus.

Dviem automobiliais keliavusios šeimos netoli Mangušo miestelio matė ir trečią postą, bet iki jo nuvažiuoti nepavyko, nes per visą kelią žiožėjo milžiniška duobė.

Ne vienas automobilis kliūtį anksčiau apvažiavo per laukus, bet pirmoji pabėgėlių mašina provėžose užklimpo. Pilnas keleivių ir jų daiktų automobilis dugnu atsirėmė į žemę, užsikabino ir ratus blokavo rankinio stabdžio trosas.

„Mane kamavo baisi nuojauta, nes milžiniškame tuščiame lauke buvo tik du automobiliai ir mūsų šeimos. O sūnus Timūras džiaugėsi – išsipildė vaiko sapnas, kad po trijų dienų jau veiks internetas. Jis iš tiesų atsirado, vaikas pagaliau galėjo telefone įsijungti mėgstamą žaidimą,“ – pasakojo moteris.

Meldėsi, kad nebesikankintų

Įstrigusias mašinas netrukus pasivijo trys pabėgėlių automobiliai. Skubantys žmonės nesustojo padėti ir pravažiavo.

Tiesa, jie jau buvo patys išsiaiškinę priežastį, dėl kurios nesiseka išstumti mašinos. I.Plotnikova stovėjo tarp dviejų automobilių, greta buvęs Dimitrijus atidarė bagažinę pasiimti įrankį trosui nukirpti, o už pusmetrio stovėjęs sūnus žaidė telefonu.

Moteris prisimena, kad juos apvažiuoti bandė ketvirta mašina, o po akimirkos pasigirdo trenksmas, ugnies kamuoliu virtęs automobilis pakilo į orą.

„Užsiliepsnojo mano drabužiai, ėmiau bėgti, bet po gal 20 metrų supratau, kad bėgu viena. Atsisukau, pamačiau degančią mašiną ir stovinčią mamą. Išgirdau sūnaus ir vyro klyksmus, o pasilenkusi pamačiau, kad ant pilvo parkitusį Timūrą prispaudė deganti mašina“, – nudegimų nusėtomis rankomis veidą užsidengė raudanti moteris.

Nepaisydama rankas ir veidą deginančių liepsnų, degančių drabužių moteris bandė už rankų ištempti keturiolikametį, vaiką gelbėjo ir močiutė, bet moterys buvo bejėgės.

„Timūras šaukė, o aš meldžiausi, kad vaikas nebesikankintų ir greičiau mirtų. Kur buvo Dimitrijus, nemačiau, tik girdėjau jo šauksmą,“ – raudojo vienturčio sūnaus netekusi moteris.

Išvežė gydyti į Donecką

Kodėl sprogo pravažiuojanti mašina, nežino niekas. Tikėtina, kad ji kliudė okupantų pakelėje paliktą miną.

Po sprogimo prie pabėgėlių netrukus privažiavo poste budėję kariškiai. Jie suteikė pirmąją pagalbą ir nuvežė nukentėjusiuosius į Mangušą. Čia medikai pasakė, kad tolimesniam gydymui būtina važiuoti į Donecko ligoninę, nes I.Plotnikovos uošviui sutrupinti rankos kaulai, o moterų nudegimai – labai gilūs.

Aklavietėje atsidūrę pabėgėliai sutiko, kad būtų nugabenti į dar 2014 m. okupuoto Donecko ligoninę. Čia operuoti teko ne tik I.Plotnikovos buvusio uošvio ranką, bet ir persodinti odą apdegusiai mamai.

„Nors mes buvome iš Mariupolio, iš medikų negirdėjome nė vieno pikto žodžio. Žinote, palatoje buvo rusas kareivis, kuriam sprogimas nutraukė abi plaštakas. Dmitrijaus mama maitino tą kareivį šaukšteliu... Ji maitino okupanto karį, kuris netiesiogiai prisidėjo prie vienturčio sūnaus ir anūko mirties... Toks yra žmogiškumas“, – kalbėjo moteris.

Gavo galimybę ištrūkti

Mariupoliečiams buvo užsiminta apie galimybę nemokamai išvykti į Rusijos šiaurę, ten apsirūpinti darbu ir pastoge, bet jie atmetė tokį siūlymą.

I.Plotnikova susiekė su Lietuvoje dirbančiu draugu Sergejumi. Iš pradžių jis netikėjo, kad susirašinėja ir kalba su Irinai – faktai buvo per žiaurūs... Galiausiai jis patikėjo, kad sveiku protu nesuvokiamą istoriją išties pasakoja būtent Irina.

Abiem šeimoms pavyko patekti į privatų autobusą, kuris komerciniu reisu iš Donecko per Rusiją, Latviją, Lietuvą važiavo į Lenkiją.

Prieš įsėdant į autobusą, buvo būtina apsilankyti dar vienoje filtracijos stovykloje ir gauti leidimą išvykti iš Donecko liaudies respublikos. Po žeminančių procedūrų I.Plotnikovai buvo išduotas lapelis, atvėręs duris į laisvę.

Žino tik kapavietės numerį

Balandžio 12-osios rytą Lietuvą pasiekę pabėgėliai iš pradžių apsistojo Šiaulių pašonėje esančiuose svečių namuose „Alkas“. Čia I.Plotnikova pirmąsyk po vasario 24-osios galėjo apsivilkti pižamą, nes iki tol miegojo tais pačiais drabužiais, buvo pasirengusi kiekvieną akimirką bėgti.

Keturi mariupoliečiai buvo apgyvendinti viename ankštame kambarėlyje, bet penktadienį gavo kur kas erdvesnį būstą – juos perkėlė į Šiaulių mieste esančią įstaigą.

I.Plotnikova sakė nežinanti tikrosios priežasties, kodėl buvo užpulta gimtinė, išžudyti dešimtys tūkstančių žmonių: „Puikiai kalbu ir rusiškai, ir ukrainietiškai, nes seneliai buvo iš skirtingų Ukrainos pusių. Nežinau nė vieno atvejo, kad būtų persekioti rusakalbiai, juolab kad Mariupolis – rusakalbių miestas. Šio klausimo okupantams užduoti nedrįsau, o ir jie patys nelabai žino. Jie kartojo, kad mus išvadavo, kad būtume dėkingi, o apie įtartinus asmenis praneštumėme.“

Moteris neslėpė, kad persekiojantys karo ir įvykusios tragedijos prisiminimai tiesiog varo iš proto, kad labai traukia į gimtinę, nors ten nieko nebeturi.

Bet ji tikrai žino, kad sugrįš – moterį pasiekė žinia apie prie Mangušo esančią sūnaus ir buvusio vyro kapavietę. Gyvi sudegę tėvas ir sūnus paguldyti greta: vienas kapas pažymėtas 34, kitas – 35 numeriu... Daugiau ji nežino nieko, laukia atsakymo iš prokuratūros.

Padėkite skleisti žinią – jei jūs ar jūsų artimieji priglaudėte pabėgėlius iš Ukrainos, parašykite el. paštu news@lrytas.lt savo kontaktus. Tenevyksta dideli dalykai tyliai – dalykimės ir džiaukimės gerais darbais!

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.