36 kv. m ploto namelio būklė nedžiugino, nes laikas, oro sąlygos ir nepriežiūra padarė savo darbą. Pirmiausia, anot architektės, teko išvalyti dešimtmečius prikaupto turto, o tuomet imtis vizijos įgyvendinimo.
Nuspręsta suremontuoti pastatą, pakeisti jo išorės vaizdą, kad šis derėtų su aplinka, o ne išsiskirtų joje. Panašių sandėliukų kiemuose rastumėte kas antrame gyvenamųjų namų kvartale stovinčiame name, jei jis statytas anksčiau nei prieš 20 metų. Tad šio namelio pavyzdžiu, J. Liubartaitės žodžiais, norisi įkvėpti kitus imtis paprastų pokyčių ir susikurti svajonių erdvę.
Šio namelio funkcijos kelios, tačiau svarbiausia – ramiam darbui ar netikėtų svečių nakvynei skirta erdvė. Tam čia atsirado ne tik lova, bet ir dušas, virtuvėlė, stalas. Vidaus erdvei pasirinktos spalvos pastelinės, atspindinčios gamtos tonus.
Kuriant interjerą, pagrindinė medžiaga – fanera. Pirma, ji turi labai daug panaudojimo galimybių, tinka baldams, apdailai, sausoms ar drėgnoms patalpoms. „Mano manymu, ji labai universali, tačiau pernelyg nuvertinta medžiaga. Interjere panaudojus ją, neprireikė daug kitų medžiagų, todėl pavyko sukurti vientisos erdvės vaizdą“, – paaiškino architektė.
Ar 36 kv. m pakanka visoms funkcinėms zonoms? „Žmogui gali nepakakti ir 120 kv. m, tačiau aš vadovaujuosi šūkiu: mažiau yra daugiau. Kuo mažiau erdvės žmogus turės, tuo labiau ją vertins. Japonijos architektų projektai geriausiai atspindi idėją, kad išgryninti sprendimai, neapkrauta buitis yra gyvenimo filosofija.
Japonijoje net labai turtinga asmenybė neužims per daug ploto, nes šalyje tiesiog jo labai trūksta. Taip, namelyje nėra vietos statulėlėms bei vazelėms, bet ar be jų mes tampame blogesni?“ – apibendrino architektė.
