Su Augustu kalbamės apie tai, kaip miestai (ir jų žmonės) keičiasi, kokios viešosios erdvės turi ateitį ir kad net vazonas ant palangės gali tapti tikra miesto džiunglių pradžia.
– Panevėžys per pastaruosius kelerius metus akivaizdžiai sužaliavo – ir augmenija, ir idėjomis. Kaip jūs matote šį pokytį?
– Miestas tikrai stipriai pasikeitė į gerąją pusę. Atsirado ne tik daugiau gyvybingų viešųjų erdvių ir šiuolaikinės architektūros, bet ir ryškus pokytis pačių miestiečių santykyje su savo miestu. Jie didžiuojasi, kviečia kitus į svečius, dalyvauja kūrybinėse iniciatyvose. Atsirado ambicija – ne tik palaikyti, bet kurti tokį miestą, kuriame norisi gyventi, judėti, ilsėtis.
– Panevėžyje esate ne tik architektas, bet ir savotiškas „urbanistinis tiltas“ – jungiate projektuotojus, gyventojus ir bendrą miesto viziją. Kartu kuriate tinklalaidę „Miestas ir“, aktyviai dalyvaujate diskusijose apie miesto raidą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Tad kaip jums atrodo – ar žaliosios erdvės šiandien vis dar yra tik estetikos klausimas, ar jos jau tapo neatskiriama žmonių kasdienybės dalimi?
– Žaliosios erdvės nėra tik fonas. Jos tiesiogiai veikia mūsų fizinę, emocinę sveikatą, bendruomeniškumą. Jos yra būtina miesto gerovės dalis – vieta atsikvėpti, judėti, jaustis saugia.
Panevėžio viešosios erdvės šiandien jau nėra vien dekoracija. Miestiečiai jose ne tik ilsisi – jie buriasi į bendruomenes, kuria renginius, inicijuoja pokyčius. Tai ne tik atsinaujinusi infrastruktūra, bet ir atsivėrusi galimybė veikti.
– Kokias tendencijas pastebite Lietuvos miestuose – kur esame pažengę, o kur dar trūksta sistemos?
– Dideli pokyčiai jau įvyko – daug kur matome kokybiškai atnaujintas aikštes, skverus, parkus. Bet kitas žingsnis – mąstyti strategiškai: kad žalieji taškai jungtųsi į vientisą sistemą, kad miestuose būtų daugiau nuoseklių, pėsčiųjų judėjimui ir ekologijai palankių žiedų.
Kuriant žaliąsias erdves dar dažnai pasitaiko klaidų, neįvertinamos jau egzistuojančios gyventojų praktikos, erdvės per daug apkraunamos objektais arba traktuojamos kaip baigtiniai projektai – be aiškios tolimesnės priežiūros.
– Manote, įmanoma sukurti vertingą žaliąją erdvę net labai mažame plote – kieme, kišenėje tarp namų, balkone?
– Be abejo. Dydis čia nėra lemiamas. Svarbu – pojūtis, funkcionalumas, natūralumas. Net mažas kampelis su augalais gali turėti emocinę vertę, būti gyventojų įkvėpimo ir pusiausvyros šaltinis.
– Kokių erdvių ieškos „Žalioji erdvė 2025“ komisija? Ką vertinsite labiausiai?
– Komisijai svarbiausia bus žmogaus ir erdvės ryšys: ar ji atvira, ar įtraukianti, ar tvari? Kaip erdvė keičia žmogaus santykį su aplinka? Vizualumas svarbus, bet lygiai taip pat – idėja, emocija, naratyvas.
– Ko asmeniškai tikitės iš šio projekto?
– Tikiuosi, kad projektas įkvėps žmones pažiūrėti į aplinką naujai – kad net nedidelis želdinys gali būti visavertė žalioji erdvė. Kad ne viskas priklauso nuo savivaldybių – daug ką galime padaryti ir patys. Šis projektas – tai ir edukacija, ir kvietimas kalbėtis apie miestų kokybę.
Projektas „Žalioji erdvė 2025“ kviečia savivaldybes, bendruomenes, kraštovaizdžio kūrėjus iki birželio 9 d. pristatyti savo sukurtas ir puoselėjamas žaliąsias erdves. Didelės ar mažos – svarbiausia, kad jos praturtina žmonių gyvenimą. Vis dar galite registruotis ČIA.
Už patikusias žaliąsias erdves balsuokite ČIA.