Minimaliais skaičiavimais, kapitaliai sutvarkyti 1 gręžinį kainuotų 5 tūkst. eurų, o vandenvietės įteisinimas ir fizinės saugos užtikrinimas pareikalautų antra tiek. Šilutės vandentiekiečiams trasas dar reiks remontuoti, kadangi kai kur vamzdžiai „sutvirtinti“ guma ir viela.
Tokiais pavyzdžiais kaip Sakučiuose nusėta visa Lietuva. Atokiuose Skuodo ar Švenčionių kaimuose šimtai likimo valiai paliktų kolūkių pajininkų „valdomų“ vandentvarkos objektų, kuriems turėtų būti keliami griežti gamtosauginiai reikalavimai.
Tuo tarpu „Varėnos vandenų“ vadovas Eimantas Kirkliauskas su Varėnos rajono savivaldybės specialistais, prieš perimant tokį ūkį Krūminių kaime sužymėjo defektus, ką nedelsiant būtina atlikti, kad perduodamas ūkis atitiktų įvairių valstybinių žinynų reikalavimus. Tai akylai stebi ir Aplinkos apsaugos agentūra, ir Lietuvos geologijos tarnyba, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba. Buvo nuspręsta, kad Varėnos rajono savivaldybė savomis lėšomis atliks būtinus darbus ir tik tada perduos prižiūrėti vandentvarkos įmonei.
Tačiau, ekspertų vertinimu, Varėnos pavyzdys yra išimtis iš bendrų taisyklių.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas dr. Gediminas Rainys sako, kad ir Skuodo, ir Šilutės pavyzdžiai klasikiniai. „Tokių niekieno valdomų bokštų, gręžinių ar buvusių kiaulių fermų su privestais įvadais dar yra likę šimtai. Nusikalstama juos perduoti valdyti vandentvarkos įmonėms, kurios yra akcinės bendrovės, nes tai prieštarauja akcinių bendrovių įstatymui“, – sako ekspertas.
„Kodėl kupiškietis, pirkdamas vandenį iš vietinės įmonės, turi mokėti už valdininkų pražiūrėtas praeities piktžaizdes“, – piktinosi G. Rainys, kurio teigimu, rajoninės vandentvarkos įmonės tiesiog neturi lėšų sutvarkyti apleistą infrastruktūrą.
Jo teigimu, reiktų atsigręžti ne į „žaliąsias“ investicijas, kai plyname lauke statomos gamyklos, o į „rudąsias“ – kai kapitaliai atnaujinami kažkada buvę vandentvarkos įrenginiai ir statomos gamyklos ar nauji gyvenamieji namai.
„Drąsiai iš aukščiausios valdžios reiktų reikalauti mišraus finansavimo. Praeities taršos tvarkymui gamtosauginių lėšų yra sočiai, – sako ekspertas. – Be abejo, vietinė rajonų valdžia geriau žino, ką reiktų tvarkyti neatidėliojant“.
Jo teigimu, blogiausia išeitis šį turtą perduoti vandentiekio įmonėms, nes tai gali išbalansuoti šių įmonių finansinį gyvybingumą. „Tai gali turėti katastrofiškų padarinių – šalies gyventojams neįsivaduojama kaip galima būtų gyventi atjungus centralizuotą vandenį“, – perspėja G. Rainys.
Jam pritaria „Varėnos vandenų“ vadovas. Jis savivaldybei įrodė, kad netvarkingą ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančią Krūminių kaimo vandentvarkos infrastruktūrą turėtų suremontuoti savivaldybė ir tik vėliau visas šis ūkis galėtų būti perimtas vandentvarkos įmonės.
Preliminariais duomenimis, šalyje yra 1850 kaimų su vis dar styrančiais nenugriautais vandentiekio bokštais bei šimtai kilometrų apleistų vandens ir nuotekų tinklų. Sovietmečiu dauguma kaimo vandentiekių net nebuvo projektuoti. Gyventojų būstai „tiesiog“ būdavo prijungiami prie fermų, kolūkių kontorų, buitinių aptarnavimo kombinatų ar bet kurių kitų įstaigų, kurioms pagal veiklos specifiką buvo leidžiama turėti slėginį vandentiekį.
Ekspertų teigimu, pavieniuose kaimuose, kur gyventojų nedaugės, reiktų išmontuoti nugyventą infrastruktūrą bei skatinti gyventojus įsirengti individualius gręžinius ir nuotekų valyklas. Dalinis išlaidų kompensavimas motyvuotų gyventojus ir būtų užkrečiamas pavyzdys kaimynams. Tą daro Ukmergės, Molėtų, Radviliškio, Vilniaus rajono bei kitos savivaldybės.
Pagal pasaulinę praktiką kubinis metras geriamojo vandens turėtų kainuoti ne daugiau kaip 4 procentai gyventojų vartojimo krepšelio. Tuo tarpu Lietuvoje mes mokame apie 1 procentą – vidutiniškai 2,4 euro už kubinį metrą. Tokia kaina nepalieka jokių galimybių planuoti vandentvarkos infrastruktūros bent penkeriems metams į priekį.