„Viešosios erdvės turi būti ne tik gražios, bet ir jaukios, ne tik patogios, bet ir gyvos, kur žmonėms gera būti – jauku, patogu, natūralu“, – sako Lrytas žurnalistė ir projekto vadovė Inga Junčienė.
Ši idėja tapo pagrindiniu principu vertinant erdves nacionaliniame konkurse „Žalioji erdvė 2025“.
Žaliąsias erdves vertino komisija, sudaryta iš architektūros, kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų: Rasa Laurinavičienė, Augustas Makrickas, Ramunė Baniulienė ir žurnalistė Inga Junčienė.
Susiję straipsniai
Komisija susipažino su šiomis erdvėmis: Skaistakalnio parkas (Panevėžys), Dauniškio ežero pakrantė (Utena), Vasario 16-osios g. rekonstrukcija (Varėna), Ignalinos miesto želdynai, Vilkaviškio autobusų stotis, Vytauto Jurgio Meškos parkas (Birštonas), Jazminų parkas (Alytus), Marių parko sala (Marijampolė), Vaičiūno takas (Jonava), Veisiejų rūšiavimo centro aplinka, Saulės gimnazijos takas (Plungė), Kulautuva (Kauno r.), Tauragės miesto želdynai ir Nemuno 7 (Zapyškyje).
Penkiose vietose – Utenoje, Varėnoje, Vilkaviškyje, Marijampolėje ir Kulautuvoje – komisija lankėsi gyvai. Vienos dienos kelionės metu ekspertai nuvažiavo daugiau nei 700 kilometrų, o po vizitų nusprendė sprendimo neskubinti: reikėjo šviežios galvos ir laiko mintims susigulėti.
Pagrindinis prizas: Marijampolės Marių parko sala
Anksčiau primiršta, šiandien – įkvepianti: Marių parko sala Marijampolėje tapo geriausiai įvertinta „Žaliosios erdvės 2025“ konkurso vieta. Natūralus peizažas čia darniai susilieja su aiškia funkcine logika – nuo ramių pasivaikščiojimų iki aktyvaus sporto zonų. Įvertinta ir tai, kad paliktos natūralios krantinės, želdynai naudoti taupiai ir subtiliai, o mažosios architektūros sprendimai – gultai, pavėsinės, net veidrodžiais apvilkti tualetai – papildė visumą neperkraudami.
Utena: biologinė įvairovė miesto centre
Specialioji nominacija už želdynų sprendimus atiteko Utenos Dauniškio ežero pakrantei. Joje išsaugota vertinga pieva su retomis rūšimis, tačiau, kaip pažymėjo komisija, trūksta informacinių ženklų ir paaiškinimų, kodėl ši vieta svarbi. Vakarinė ežero pusė sulaukė kritikos už pernelyg dekoratyvų vaizdąį, tačiau bendras įspūdis – pozityvus: šalia gamtos galima būti jai nekenkiant. Taip pat pastebėta, kad dalis pievų jau reikalautų labiau apgalvoto šienavimo režimo – nuo to priklauso ne tik estetinė kokybė, bet ir biologinės įvairovės išsaugojimas.
Kulautuva: tarp gamtos ir meno
Kauno rajono pristatyta Kulautuva buvo įvertinta už harmoningą mažosios architektūros ir gamtos dermę – COR-TEN plieno elementai, vytelių pynimai ir biuvetės įsilieja į aplinką ne triukšmingai, bet natūraliai. A. Makrickas išskyrė dermę kaip vertybę, tačiau kai kurioms erdvėms, komisijos nuomone, pritrūko vientiso naratyvo.
Vilkaviškis: autobusų stotis, kurioje kalba medžiai
Ši stotis nustebino ne tik architektūra, bet ir subtiliai integruotais želdynais. Pasak R. Laurinavičienės, čia esantys medžiai – ne tik estetiniai, bet ir svarbiausi emociniai akcentai, tačiau juos reikėtų labiau puoselėti. Akivaizdu, kad betono skėčiai gal kiek koreguoja jų augimą.
Varėna: upelis ir pavėsio paieškos
Vasario 16-osios gatvės rekonstrukcija sulaukė simpatijų dėl dirbtinio upelio – šis elementas ne tik vizualus, bet ir kviečia veikti. Vis dėlto per daug kietos dangos ir per mažai pavėsio vasarą kelia diskomfortą. Komisija svarstė, kad kelios strateginės žalumos salos čia būtų padariusios stebuklus.
Komisijos narė, Aplinkos ministerijos (AM) atstovė R. Baniulienė išskyrė tris erdves, atliepiančias AM siekį skatinti edukaciją ir bendruomeniškumą: Plungės „Saulės“ gimnazijos tyrimų taką, Kretingos žaliąsias erdves ir Alovės seniūniją. Tai vietos, kur ne tik sodinama, bet ir mokomasi gyvai pažinti aplinką.
Šiuo tekstu Lrytas pradeda pristatymų ciklą apie visas 53 erdves, dalyvavusias projekte „Žalioji erdvė 2025“. Tai unikali galimybė susipažinti su skirtingose Lietuvos vietovėse puoselėjamomis žaliosiomis zonomis – nuo didmiesčių parkų iki mažų bendruomenių kampelių. Kiekviena jų – tai atskira istorija. Ir kiekviena nusipelno būti išgirsta.