Tai – Vilniaus japoniškas sodas, sukurtas kaip kaiyū-shiki-teien, arba pasivaikščiojimo tipo sodas. Jo struktūra kviečia lankytoją žingsniuoti takais ratu pagal laikrodžio rodyklę, leidžiant gamtai atsiskleisti palaipsniui, per formą, tekstūrą, tylą ir šviesą.
Tai nėra vien gražiai apsodintas parkas. Japoniškas sodas – tai patyrimas, tam tikra būsena. Čia dera tvenkiniai su salomis, dirbtinės kalvos, samanų laukai, uolos ir net sausieji sodai, kurių simbolika atveria duris į gilesnį gamtos suvokimą.
Šios erdvės leidžia pažinti skirtingus japoniškų sodų stilius vienoje vietoje, tarsi keliaujant per Japonijos kultūrinį kraštovaizdį.
Viena kertinių šios vietos idėjų – shakkei, arba pasiskolintas peizažas. Dirbtinės kalvos tarsi ištirpsta Šeškinės šlaito miško fone, o sodo ribos vizualiai išsiplečia, leisdamos susilieti su aplinka. Tai neatsitiktinis estetinis sprendimas, o sąmoningas kvietimas matyti toliau – už sodo ribų, už medžių, net už metų laikų.
Būtent metų laikai čia įgauna naują reikšmę. Pavasarį sodą nubalina sakurų žiedai – trumpalaikė grožio šventė, kviečianti į kontempliaciją. Vasara alsuoja žalumos ramybe, rudenį sode sprogsta spalvų fejerija, o žiemą viską užkloja tyla ir laukimas. Kiekvienas sezonas tarsi atneša kitą nuotaiką, kitą žvilgsnį į tą pačią erdvę.
Vilniaus japoniškas sodas – tai daugiau nei kraštovaizdis. Tai vieta, kur galima sulėtėti, stebėti, būti. Kur tylėjimas tampa vertybe, o žingsnis – ritualu. Kur gamta kalba ne garsiai, bet aiškiai.
Šis objektas dalyvavo naujienų portalo Lrytas organizuotame konkurse „Žalioji erdvė 2025“.