Kuriuos augalus geriau sodinti rudenį
Ruduo sodininkystėje – tai ne tik gamtos dekoracijų pasikeitimas, bet ir tylaus, bet nepaprastai intensyvaus darbo laikotarpis, vykstantis paslėptai, po dirvožemio sluoksniu.
Šis metas yra tikras agronomijos langas, nes būtent šiomis savaitėmis augalams reikia ilgo, bet ramaus laiko kokybiškai įsišaknyti ir patikimai prisitaikyti prie artėjančių žiemos šalčių. Rudens dirva tampa patikimu lopšiu, maitinančiu ir paruošiančiu kultūrą galingam pavasario proveržiui.
Sėklavaisiai ir uogakrūmiai
Pagrindiniai rudens sodinimo kandidatai yra atviros šaknų sistemos sodinukai, priklausantys šalčiui atsparioms rūšims. Tai dauguma obelų ir kriaušių veislių – rudens sodinimo klasika. Jos lengvai pakelia vėsą ir iki pavasario spėja įsišaknyti, kas leidžia joms pradėti sparčiai augti. Prie jų prisijungia ir tokios rūšys kaip slyvos, cidonijos ir juodavaisės aronijos, kurios puikiai jaučiasi po rudeninio sodinimo.
Ruduo yra bene geriausias laikas ir uogynams įrengti. Juodųjų, raudonųjų ir baltųjų serbentų krūmai prigyja stebėtinai lengvai. Taip pat agrastai suformuoja stiprią šaknų sistemą, o avietės užtikrina greitą ūglių atsistatymą ir gausų derlių jau kitais metais. Šalčiui atsparūs valgomieji sausmedžiai adaptuojasi idealiai.
Dekoratyviniai krūmai ir daugiamečiai augalai
Gyvatvorėms ir dekoratyvinėms kompozicijoms formuoti ruduo yra pats ramiausias ir palankiausias laikotarpis. Krūmai, tokie kaip lanksvos, raugerškiai, forsitijos, alyvos ir hortenzijos, noriai priima rudeninį persodinimą, visiškai susitelkdami į šaknis. Visžaliai buksmedžiai ir tujos taip pat gerai įsišaknija vėsiuoju sezonu. Daugiamečiai gėlynai – bijūnai, vilkdalgiai, floksai, lelijos, hostos – persodinami be streso ir jau pavasarį džiugina šviežiais ūgliais.
Svogūninės ir žieminės kultūros
Svogūninės gėlės – tulpės, narcizai, hiacintai, krokai – yra etaloninės kultūros, kurių sodinimas privalomas būtent rudenį, nes jos turi praeiti natūralų žiemos grūdinimą žiediniam pumpurui suformuoti.
Žieminio česnako ir svogūnų sėjinukų sėja taip pat turi griežtai praktinį pagrindimą: ji užtikrina ankstyvą derliaus subrendimą – žieminės veislės duoda derlių 3–4 savaitėmis anksčiau.
Kodėl geriau rudenį?
Pagrindinis rudens sodinimo pranašumas slypi unikaliame temperatūros kontraste, kurį dovanoja gamta. Atėjus rudeniui, oras palaipsniui vėsta, siųsdamas antžeminei augalo daliai aiškų biologinį signalą pereiti į fiziologinės ramybės būseną.
Tai sulėtina visus aktyvios vegetacijos procesus, tokius kaip ūglių augimas, ir smarkiai sumažina drėgmės išgaravimą, nuimant stresą nuo ką tik persodintos kultūros.
Tuo pat metu dirvožemis, per vasarą sukaupęs saulės šilumą, išlieka įšilęs šaknų sistemos gylyje. Šis kontrastas sukuria tobulas sąlygas: augalas nustoja eikvoti energiją lapams palaikyti, ir visa jo vidinė jėga nukreipiama tik naujų, plonų, siurbiančių šaknų formavimui.
Tai užtikrina galingą pasiruošimą pavasario pabudimui – kai saulė vėl suaktyvina sulos judėjimą, augalas jau turi visiškai suderintą vandens ir maistinių medžiagų tiekimo sistemą.
Kuriuos augalus geriau sodinti pavasarį
Pavasaris sodininko sąmonėje visada asocijuojasi su karštligišku laukimu ir greitu darbų pradžia. Tai metas, kai visiškai atšilus dirvožemiui ir praėjus stabilių naktinių šalnų grėsmei, ateina vienintelis saugus laikotarpis sodinti kultūras, kurios neturi natūralaus atsparumo šalčiui arba kurioms reikalingas intensyvus, nepertraukiamas vystymasis ilgos šviesos dienos sąlygomis.
Pavasario šiluma yra kritinis ir nepakeičiamas elementas sėkmingam startui ir tolesniam gyvybingumui.
Jautrios kaulavaisės kultūros
Būtent pavasaris tampa prioritetiniu laiku sodinti labiausiai šilumą mėgstančias kaulavaisės rūšis – persikus, abrikosus, taip pat trešnes. Šie medžiai turi pailgintą vegetacijos periodą, todėl jų jauni ūgliai, kurie auga vasarą, gali nespėti visiškai sumedėti iki rudens šalnų.
Jei tokie sodinukai pasodinami rudenį, kyla rizika, kad nespėję sustiprėti audiniai nušals arba šaltos žiemos metu bus pažeistas šaknies kaklelis. Pavasarinis sodinimas, atliktas kovą–balandį iki aktyvaus sulos judėjimo, suteikia šiems medžiams visą šiltą sezoną visiškai įsišaknyti ir sustiprinti medieną.
Šilumą mėgstančios daržovės ir moliūginiai augalai Šiai kategorijai priklauso pagrindiniai vasaros derliaus komponentai – pomidorai, paprikos, baklažanai, agurkai, moliūgai, arbūzai. Šie augalai negali atlaikyti net menkiausių šalnų, todėl jie sodinami išimtinai daigais, užaugintais apsaugotomis sąlygomis.
Jų perkėlimas į atvirą dirvą galimas tik tada, kai visiškai nebelieka pavasario šalnų rizikos – paprastai nuo gegužės vidurio. Tokiu būdu augalai vystosi greitai ir stabiliai visą šiltąjį sezoną.
Sėklinės kultūros Pavasarį sėjamos tokių šakniavaisių kaip morkos, burokėliai ir ridikėliai sėklos. Nors šios kultūros yra pakankamai atsparios šalčiui, jų elgesys priklauso nuo dirvos temperatūros.
Jei jos pasodinamos per anksti, augalas gali patirti vadinamąją jarovizaciją – per anksti išaugina žiedynstiebį vietoje šakniavaisio. Tai pablogina derliaus kokybę ir prarandama jo prekinė išvaizda.
Sėja pavasarį leidžia visiškai kontroliuoti vegetacijos procesą ir garantuoja, kad augalai augs tinkamu ritmu kokybiškam šakniavaisiui subręsti.
Šaltinis: tsn.ua