Bruno vardas skamba ne tik dėl ypatingo amato, bet ir dėl laikui nepavaldžios meilės istorijos, kuri jį lydi visą gyvenimą.
Istorijos pasakotojai interjere
„Visa tai, ką esu patyręs, atsispindi mano kūryboje. Aš kuriu rankomis, bet iš tikrųjų – tuo, ką esu išgyvenęs“, – sako jis.
Parodoje pristatomas B. Kontromavičiaus, dar žinomo „66 Bruno Designs“ pseudonimu, bendras kūrybinis projektas su tapytoja Lilija Kavaliauskiene.
Jos tapybos darbai įsilieja į Bruno kuriamus interjero objektus – lentynas, kavos staliukus, šviestuvus, sienų paneles. Kiekvienas daiktas tampa ne tik funkcijos, bet ir jausmo nešėju, o drobėse esantys potėpiai atranda naują „antrą gyvenimą“ – ne ant sienos, o erdvėje, kuri kviečia liesti, pajusti, naudoti.
„Norėjome parodyti, kad menas gali būti ne vien eksponuojamas, bet ir gyventi kartu su žmogumi. Man visada rūpėjo, kad daiktas turėtų širdį. Neužtenka, kad gražu – noriu, kad žmogus pajustų artumą, šilumą, prisiminimą“, – pasakoja Bruno.
Pasak jo, ši paroda – tarsi atvėrimo momentas, kai skirtingos kūrybos sritys viena kitą papildo, išplečia ir sukuria naują klausimą: kur baigiasi meno kūrinys ir prasideda daiktas?
Lilijos tapyba čia tampa inspiracija formoms, o Bruno kuriamos konstrukcijos – rėmu ir scena tapybai.
„Mes abu dirbame rankomis – tik medžiaga skirtinga. Lilija tapo šviesa, o aš kuriu formą, kuri ją neša“, – priduria Bruno.
Anot jo, taip žiūrovas kviečiamas ne tik pasižiūrėti, bet ir iš naujo permąstyti kasdienybės estetiką: kaip detalė gali pakeisti namų nuotaiką, kaip daiktas gali tapti istorijos pasakotoju.
Vestuvinė suknelė žmonai
Bruno tėtis ir senelis buvo Brunonai. Tačiau šeima būsimo kūrėjo vardą nusprendė sutrumpinti. „Vardas atėjęs su istorija – aš jau gimiau tęsti“, – šypsosi jis.
Pašnekovas pasakoja, kad iš senelio – metalo modelių cecho viršininko – paveldėjo ir kai ką daugiau: meilę drožybai bei staliaus darbams. Iš močiutės Bruno perėmė mezgimo ir siuvimo žinias.
Šančiuose augęs jaunuolis gana anksti perprato siuvėjo amatą ir mokslus baigė su pagyrimu. Tuo metu profesijos kartu su dešimtimis merginų mokėsi vos septyni vaikinai. „Dėkoju tėvams už galimybę gyvenime daryti tai, ko iš tiesų norėjau. Kiek žinau, iš mano grupės nė vienas vaikinas nesiuva, o aš šią veiklą tebetęsiu iki šiol“, – sako pašnekovas.
Jis su šypsena prisimena pirmąjį savo siuvinį – iš tėčio lietpalčio gimusius šortus.
Būtent siuvimas atvėrė kelius ir į Bruno žmonos Gintautės širdį. Kūrėjas iki šiol prisimena netikėtą susitikimą su patikusia mergina ant beždžionių tilto Šventojoje. Bruno su draugu į paplūdimį nešėsi kasečių grotuvą, o Gintautė su drauge – radijo imtuvą. Jaunuoliai tuomet užkalbino bendraamžes, o vėliau jų pusdienį ieškojo paplūdimyje.
„Abu buvome iš Kauno, o mūsų namus skyrė tik Savanorių prospektas. Į pasimatymus dažnai atnešdavau Gintautei vis naują pasiūtą drabužį. Vartydavome kartu žurnalus – ji parodydavo, kas patinka, o aš pasiūdavau. Tuo metu neturėjome galimybių kitais būdais įsigyti išskirtinių daiktų“, – prisimena Bruno.
Gintautė vestuvių dieną, 1990 m. rugsėjo 13-ąją, puošėsi išrinktojo jai pasiūta suknele. Pieno baltumo audinį pora tuomet įsigijo Gariūnuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir sumažėjus siuvimo darbų, Bruno ėmėsi įvairių užsiėmimų – medžio darbų, automobilių ardymo, serviso, pirties paslaugų. Savo namų kieme pora net buvo įsteigusi kavinę. Vėliau sekė darbas emigracijoje, o grįžus iš Norvegijos – karkasinių namų statybos verslas.
Keitėsi laikotarpiai, darbai, šalys, tačiau kūryba, pasak Bruno, niekada nedingo. „Galiu dirbti bet ką, bet visada grįžtu prie meno. Tai – mano ramybė, mano kvėpavimas, mano žinutė“, – sako Bruno.
Šiandien jis kuria interjero objektus, apie kuriuos kalba visas Kaunas, nes juose susitinka siuvėjo tikslumas, staliaus amato struktūra ir dizaino funkcionalumas. Bruno teigimu, šios sritys jam niekada nebuvo atskiros – tai viena kūrybos kalba, tik reiškiama skirtingomis formomis.