Tačiau dizainerė Irutė, sukūrusi prekinį ženklą „Meška po stogu“, mato kur kas daugiau: kiekvienas baldas neša istoriją, šilumą ir prisiminimus, sukauptus per daugelį metų. Tai verta išsaugoti ir atgaivinti, pasitelkus kruopštumą, įgūdžius bei kokybiškus produktus.
Dizainerė dalinasi patarimais, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį atnaujinant senus baldus, kokius produktus rinktis ir kaip atlikti šiuos darbus namų sąlygomis.
Restauravimui svarbūs prisiminimai
Paklausta, kas svarbiausia jos kūryboje, dizainerė teigia, kad pirmenybę teikia sentimentų išsaugojimui. „Seni, rankų darbo medžio masyvo baldai: indaujos, komodos, stalai ar skrynios – šie baldai skleidžia šilumą, sukauptą istoriją, todėl stengiuosi, kiek įmanoma, išsaugoti natūralią medžio estetiką ir tekstūrą, jos nepaslepiant po storu dažų sluoksniu. Tokiems baldams nenaudoju glaisto, varžtų ir panašiai.
Stengiuosi dirbti su pagarba tuometiniams meistrams ir atkurti baldo gyvybę, kad jis toliau dalintųsi savo istorija.“ Dizainerė atskleidžia, kad gera drobe gali tapti tiek senas, antikvarinis, tiek ir naujesnis, masinės gamybos baldas „Atnaujinant vėlesnius, masinės gamybos baldus, pasitelkiu daugiau laisvės kūrybai, spalvoms, naujų detalių ir formų paieškomis. Iš masinės gamybos baldo kuriu juos unikalius, asmeniškus naujiems namams.“
Naujausi kūrybiniai sumanymai
Vienas paskutinių Irutės projektų – senas uosio masyvo rašomasis stalas. „Neseniai pabaigiau tvarkyti seną uosio masyvo rašomąjį stalą, prie kurio sėdėjo seneliai. Dabar trečioji karta nutarė baldą prikelti ketvirtai kartai. Būtent istorijos, kurios eina iš kartos į kartą, ir skatina baldą atkurti, atgaivinti, o ne radikaliai pakeisti“, – teigia dizainerė.
Beje, ne tik šimtametės šeimos relikvijos sulaukia naujos gyvybės – net ir visiškai pažįstami, daugumai matyti baldai gali virsti išskirtiniais kūriniais. Pavyzdžiui, sovietmečiu naudota veidrodžio spintelė, daugelio atpažįstama iš vaikystės interjerų, dizainerei tapo kūrybiniu iššūkiu – ji siekė atnaujinti baldą, suteikiant jam unikalų charakterį bei šilumą. „Iš lengvai atpažįstamos spintelės bandžiau sukurti unikalesnę ir jaukesnę. Klijavau ąžuolo lukštą eglutės raštu, kaip baldo akcentą, bei gaminau naujas rankenėles būtent šiam baldui“, – pasakoja Irutė.
Šiuo metu jos dirbtuvėse – fortepijonas su laiko paliktomis žymėmis. „Instrumentas nebenaudojamas, prabuvęs rūsyje, stipriai nubraižytas ir nutrankytas. Remontavau fasadą, o dabar dažau, kad įgautų vėl blizgų paviršių ir keliaus į savo aukštumas: iš rūsio į muzikos mokyklos vestibiulį“, – džiaugiasi dizainerė.
Medžio raštas – natūralumo galia
Vienas svarbiausių Irutės darbo aspektų – medžio rašto išsaugojimas. „Medžio raštas pats iš savęs yra unikalus, išraiškingas ir skleidžiantis šilumą. Natūralus medis savo vertybėmis niekaip nebus sulyginamas su plastiku, kad ir kokia medžio imitacija bus nupiešta, todėl vertinu natūralų medį ir stengiuosi jį išlaikyti senuose balduose nepaslepiant aklinai po dažais.
Nudažyti nėra sunku, tačiau išsaugoti, atkurti gražų medį nuo dėvėjimo ir laiko žymių, reikia nemažai pastangų. O kai norisi spalvų, tai dažnai kombinuoju dažytą paviršių su natūraliu medžiu.“
Anot dizainerės, medžio paviršiaus išsaugojimas reikalauja daugiau kruopštumo nei tiesiog nudažymas. Natūralios medienos grožis atsiskleidžia tik tais atvejais, kai kruopščiai pašalinamas senas lakas, paviršius švelniai šlifuojamas, o naujas dažų ar lako sluoksnis nepaslepia natūralaus rašto.
Sudėtingiausi iššūkiai
Itin daug išmonės pareikalauja senų, netinkamai laikytų medinių baldų atnaujinimas. „Dažnu atveju įspūdingi, šimtamečiai, ne vieną kartą pragyvenę medžio masyvo baldai buvo laikomi blogomis sąlygomis, drėgmėje, apleisti ir nebenaudojami. Nuo drėgmės baldai būna išsiklaipę, lentos išsirietusios, mediena sutrūnijusi. Su didelėmis pastangomis, net ir tokios būklės mediniai baldai gali būti atgaivinti.“ Irutė pripažįsta, kad kiekvienas toks projektas kupinas iššūkių, tačiau atneša didelį pasitenkinimą.
„Daug širdies ir energijos reikia atiduoti, kad prikelti tokį baldą, bet įveikus, atrodo, laimės gaunu su kaupu. Kartais ir pati save nustebinu, kad pradėjau nuo pomėgio atnaujinti baldus tik perdažant, o dabar savarankiškai išmokau ir vis dar mokausi staliaus amato. Pjaunu, frezuoju, obliuoju medį, gaminu naujas detales, kad pakeisčiau sutrūnijusią medieną ir viena tam, kad baldas vėl gyventų“, – pasakoja moteris.
Kokius produktus rinktis namų projektams?
Kad atnaujintas baldas būtų ir gražus, ir ilgaamžis, būtina naudoti kokybiškus dažus, gruntą ir vašką. Irutė teikia pirmenybę saugiems, tvariems produktams, kurie saugo natūralią medienos tekstūrą. „Pirmumą teikiu netoksiškiems dažams ir lakams, dažniausiai vandens pagrindo. Nemažai dažų rūšių esu išbandžiusi, bet šiuo metu esu pamilusi „Tikkurila Helmi 10“ dažus, jie sukuria švelniai matinį, aksominį paviršių, neatrodo, kaip kiti dažai, kur paviršius tarsi plastikas.
Taip pat kartais naudoju pusiau matinius „Vivacolor Furniture 30“ dažus: jie ypač tinka vaikų žaislų bei baldų dažymui“. Irutė teigia, kad lakuojant baldus dažniausiai renkasi vandens pagrindo laką.
„Tokio tipo lako privalumas – jis mažai keičia medienos atspalvį, greitai džiūsta. Visai ne taip, kaip įprasti tirpikliniai lakai, po kurių medis įgauna gintarinį atspalvį.“ Ne mažiau svarbi restauravimo dalis – paviršiaus dengimas gruntu ir vašku. Dizainerė akcentuoja, kad gruntas „Tikkurila Otex Akva“ suteikia tvirtą pagrindą ir ilgaamžiškesnį rezultatą. Tuo tarpu vandens pagrindo vaškas „Tikkurila Helmi Furniture Wax“ ir įvairaus blizgesio baldų lakas „Tikkurila Kiva“ leidžia išsaugoti medžio faktūrą ir raštą, bet kartu užtikrina medžio apsaugą. Visi šie produktai padeda pasiekti profesionalų rezultatą net atliekant darbus namuose.
Praktinė pamoka – baldo atnaujinimas žingsnis po žingsnio
Norint atnaujinti baldą patiems, Irutė pataria apsišarvuoti kantrybe ir būti kruopštiems. „Pirmiausia rekomenduočiau sukaupti kantrybės, nes kad ir kaip norėtųsi, per dieną baldo atnaujinti nelabai pavyks. Tik įvertinus, ar užteks kantrybės, imtis darbų. Pirmiausia gerai nuplaukite paviršių nuo riebalų, pašalinti pirštų antspaudų žymes.
Jei tikslas – nudažyti baldą, užteks visą baldo paviršių pašiaušti, su šlifavimo popieriumi iki matiškumo pašveisti seną laką, nuvalyti dulkes, nugruntuoti.
Tam tinka „Tikkurila Otex Akva“ gruntas: tuomet baldą kelis kartus nudažyti norima spalva.“
O jeigu tikslas – išsaugoti natūralią medieną jos nenudažius, reikia dar daugiau kruopštumo. „Perlakuojant seną lako sluoksnį būtina pašalinti pilnai, tik pašiaušti neužteks. Taip pat reiks kruopštumo nepersistengiant šlifuoti paviršiaus, kad medis nebūtų iššlifuotas iki įdubimų.
Dar blogiau, kai medžio lukštas yra peršlifuojamas kiaurai ir vietoj vientiso medžio rašto, gaunamas su pratrintomis dėmėmis. Tad nepatyrusiems ir neturintiems kantrybės, nerekomenduočiau perlakuoti savo baldų, bet tik iš klaidų geriausiai išmokstamos pamokos ir įgaunamas kruopštumas“, – teigia pašnekovė.
Šie patarimai padeda išvengti klaidų ir suprasti medžio paviršiaus subtilybes, o rezultatas – ypatingas baldas, kuris savyje saugo istoriją. Irutės darbai įrodo, kad atnaujinti baldus galima profesionaliai namų sąlygomis, saugant istoriją ir medžio grožį. Senų baldų perdarymas – tai ne tik interjero sprendimas, bet ir kūrybos, kantrybės bei meilės medžiui išraiška. Su taikliai parinktais produktais, savarankiškai pavyks pasiekti rezultatą, kuris ilgai džiugins akį ir širdį.