Latvių portalui TV3.lv daržininkystės specialistė Marite Gailite paaiškino labai paprastai: storas sniego sluoksnis šliužų nenaikina – jis juos saugo.
„Jeigu kieme guli koks dešimt centimetrų sniego, o vietomis Latvijoje jo būna ir keturiasdešimt–penkiasdešimt, tai po tuo sniegu žemė beveik nešąla.
Jei dar yra žolės, lapų, kažkiek šilumos dirvoje – kiaušinėliai puikiausiai išgyvena. Šį rytą kolegė matavo: dvidešimties centimetrų gylyje žemė visai nesustingusi, apie nulį“, – pasakojo M. Gailite.
Sniegas šildo, o ne šaldo
Lauke minus penkiolika ar minus dvidešimt, o po sniegu – beveik pavasaris. Todėl – kuo daugiau sniego, tuo šliužams geriau.
Jie kiaušinėlius slepia giliai – tarp kupstų, lapų, komposte, prie pamatų. Į tokias vietas šaltis prasiskverbia sunkiai, net jei oras lauke „traška“.
Kada jie iš tiesų žūva?
Kaip teigia M. Gailite, trumpi šalčio pliūpsniai nieko nepakeičia. Reikėtų ilgo ir nuogo šalčio be jokio sniego. O Baltijos šalys tokių žiemų neturi.
„Jeigu šliužai jau atėjo, jie niekur nedings. Vienais metais jų bus mažiau, kitais – daugiau, bet visiškai išnykti – ne, taip nebus“, – pridūrė ji.
Estijoje – panašus vaizdas
Tuo tarpu Estijos visuomeninio transliuotojo portalas „ERR News“ paskelbė publikaciją apie tai, kaip ispaniškieji šliužai žiemoja pas juos.
Estijos gyvybės mokslų universiteto augalų apsaugos specialistė Eha Kruus, kuri antrina latvei: šliužams sniegas tik į naudą: po sniegu žemė dažnai būna ties nuliu, todėl kiaušinėliai išlieka gyvybingi. Pasak E. Kruus, tokia žiema veikiau padeda invazinei rūšiai, o ne ją naikina.
Ispaniškuoisu šliužus moklsininkai seniai vadina viena agresyviausių rūšių Europoje. Per kelis dešimtmečius jie išplito nuo Vidurio Europos iki Skandinavijos, ir klimato ženklai rodo, kad plitimo ribos dar gali plisti į šiaurę.
Lietuva ėmėsi ryžtingų priemonių
Šiemet Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) skyrė 5,6 mln. eurų invazinėms rūšims mažinti – tarp jų ir ispaniškajam šliužui.
Paraiškas gali teikti savivaldybės, įmonės, bendrijos ir pavieniai žmonės. Priemonės turi būti taikomos ketverius metus iš eilės, o penktaisiais – vykdoma stebėsena. Patariama jungtis su kaimynais ir tvarkyti didesnes teritorijas vienu metu – tik tada bus tikresnių rezultatų.
Tai pirmas kartas, kai ši invazinė rūšis Lietuvoje pripažįstama valstybiniu mastu sprendžiama problema, o ne tik šeimininkų bėda.
Ką daryti sodininkams pavasarį?
Vos tik nutirps sniegas, verta:
apeiti daržą ir kompostą,
išardyti lapų ir drėgmę kaupiančius sluoksnius,
rinkti pirmuosius šliužus – nuo jų tikrai priklausys, kokia bus vasara.
Rinkimas, nors ir nemaloniausias, vis dar pats veiksmingiausias būdas. Padeda ir paprasti spąstai – indelis su alumi ar vaisiais. Naudingi ir natūralūs sąjungininkai: ežiai, varlės, paukščiai, antys.
Kada jų tikėtis?
„Kai tik žolė pradeda žaliuoti ir matosi pirmi gyvybės ženklai, reikia būti pasiruošus. Dažniausiai taip būna kovo pabaigoje ar balandį. Bet būna metų, kai net balandžio dvidešimtą dar yra sniego“, – priminė M. Gailite.