Pavasarį sodai atgyja ne tik spalvomis, bet ir garsais – žvirblių triukšmu, zylių kovomis dėl teritorijų, bičių dūzgimu, paukščių perspėjimais iš tankesnių krūmynų.
Tai gyvas, nenutrūkstantis fonas, kurį lengva pamiršti per žiemą. Tačiau vis dažniau jį pertraukia kitas garsas – mini ekskavatoriaus dundesys. Toks, kuris reiškia, kad dar vienas sodas netrukus bus sulygintas su žeme.
Iš pradžių, pasakoja autorė, atrodė, kad bus pašalinta tik gyvatvorė – tai aplink vyksta nuolat.
Tačiau šįkart viskas nuėjo toliau. Išrauta ne tik gyvatvorė, bet ir krūmai, augalai, medžiai – kiekvienas gyvybės lopinėlis.
Susiję straipsniai
Vakare iš sodo teliko plika žemė ir konteineris, pilnas išrautų šakų, gebenės raizginių ir žolės gumulų. Per vieną šiltą balandžio dieną sodas tiesiog nustojo egzistuoti.
Ar tai vis dar sodus mylinti visuomenė? Ji tuo vis dažniau abejoja. Kiekvienais metais vis daugiau kiemų paverčiami betono ar trinkelių plotais: laukines gyvatvores keičia tvarkingos tvoros, o vietoje samanotos, nelygios vejos ir laukinių augalų pilnų gėlynų atsiranda sterilios, lengvai prižiūrimos dangos.
Royal Horticultural Society (RHS, Karališkosios sodininkystės draugijos) duomenimis, beveik pusė Jungtinės Karalystės sodų jau yra išklota kieta danga.
Žmonės, žinoma, turi savų priežasčių, ir autorė pripažįsta, kad tai – ne jos reikalas. Tačiau emocija niekur nedingsta. Eidama pro tokius kiemus ji pagauna save mintyse kartojančią: „Neduok Dieve, kad kas nors augtų. Neduok Dieve, kad jūsų anūkai pamatytų drugelius.“ Ir pati supranta – liūdesys čia jau pereina į ironiją.
Kalbėdama su gamtosaugininkais, Emma vis dažniau girdi apie sodus kaip apie mažas, bet gyvybiškai svarbias oazes – vietas, kurios palaiko didelę dalį drugelių, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių rūšių. Tai ne dekoracija, o gyva sistema.
Apie tai kalba ir D. Attenborough dokumentika „Secret Garden“, kur sodai vadinami stebuklingomis vietomis, kartais net prilygstančiomis atogrąžų miškams. Ir vis dėlto paradoksas akivaizdus – tuo pat metu, kai žiūrime tokius pasakojimus, realybėje šalia gali būti naikinamas kitas sodas.
Žinoma, ne visi turi sodus, o kai kurie neturi nei laiko, nei galimybių juos prižiūrėti. Daugeliui sodininkystė gali atrodyti kaip našta ar net per sudėtinga.
123 rf nuotr.
Tačiau yra vienas paprastas dalykas, kurį gali padaryti kiekvienas – nieko.
Ir būtent čia slypi esminė mintis. Kartais nieko nedaryti yra geriausia: kiaulpienės ir usnys maitina vabzdžius, nelygi žolė – vikšrus, bitės kasa urvelius plikoje žemėje, paukščiai lizdus kloja samanomis, o nudžiūvę stiebai ir nesurinkti lapai tampa prieglobsčiu gyvybei. Būtent ten, kur žmogus nesikiša, vyksta kasdienė, tyli, bet gyvybiškai svarbi gamtos magija.
Svarbiausias darbas čia – ne fizinis, o vidinis: išmokti pamatyti kitokį grožį ir atsispirti norui viską nuolat „sutvarkyti“.
Paprasti, apleisti sodai su susivėlusiomis gervuogėmis, dilgėlių lopais ir peraugusiomis gyvatvorėmis taip pat gali būti gyvi ir gražūs.