Senamiestyje, Rūdninkų gatvės 13 numeriu pažymėtame pastate, slepiasi vieni seniausių mieste išlikusių sienų tapybos fragmentų.
Paskelbusi apie tai ir šią savaitę pakvietusi vilniečius pasižvalgyti po patalpas pastate įsikūrusi Valstybinė kultūros paveldo komisija sulaukė dvigubai daugiau smalsuolių nei galėjo priimti.
Freskos – po 28 sluoksniais
Susiję straipsniai
Tyrimai patvirtino, kad Rūdninkų gatvėje sienų tapybos fragmentai siekia XVI amžių, o freskas restauravęs Juozas Algirdas Pilipavičius yra pabrėžęs: senesnė sienų tapyba Vilniuje išlikusi tik Bernardinų bažnyčioje su vienuolynu ir Katedros požemiuose.
Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė šio pastato interjero dekorą priskyrė Šiaurės Renesanso ir manierizmo tapybai ir įvardijo kaip vieną vertingiausių žinomų to laikotarpio sekuliariosios tapybos pavyzdžių.
Beje, freskos buvo paslėptos po 28 perdažymų sluoksniais, o reprezentacinė patalpa, kurioje išliko sienų tapyba, kadaise buvo dekoruota nuo grindų iki lubų.
Išlikusiuose sienų tapybos fragmentuose galima įžvelgti karaliaus Dovydo figūrą miesto peizažo fone, nežinomo pranašo atvaizdą, paukščius, stilizuotus augalinius ornamentus, apaštalų figūras ir renesansinį frizą.
Polichromijos tyrimai parodė, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo dekoruotos ir lubos.
Salė išsiskiria puošnumu
Šios vertybės šiandien apskritai matomos tik dėl XX amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėtų pastato tyrimų. Architektė restauratorė Birutė Gudynaitė figūrinę sienų tapybą aptiko po daugybe vėlesnių sluoksnių.
Dalis tapybos per ilgą pastato gyvavimo laiką buvo prarasta dėl remontų ir nepriežiūros.
Vis dėlto pavyko nustatyti, kad šiame name puošniausia buvo reprezentacinė salė. Jos interjeras – XVI–XVII amžiaus pradžios. Kadaise menė neabejotinai buvo pritaikyta amatininkų dvasiniams poreikiams.
Tai patvirtina išlikusi sienų tapyba, kurioje vaizduojamas Kristus su dvylika apaštalų bei amatininkų globėjas šv.Baltramiejus.
Sienų tapyboje įdomus kiekvienas fragmentas. Jis ne sausas scholastiškas, bet gyvas ir labai profesionalus. Freskas tapę meistrai buvo puikūs amato žinovai. Jie daug dėmesio skyrė detalėms – vynuogėms, paukščiams. Greta jų įsikomponuoja apaštalų figūros.
Salės lubos buvo dekoruotos tuo pačiu laikotarpiu kaip ir sienos. Tai parodė atlikti dažų tyrimai.
Lietuvoje tokių ištapytų lubų beveik nėra. Toks dekoras būdingas Šiaurės kraštams, vokiškajai kultūrai.
Restauruotas tiktai vienintelis fragmentas, kad lankytojai galėtų įsivaizduoti, kaip atrodė visuma.
Langų angokraščiai taip pat buvo gausiai dekoruoti. Nišos sienose nebuvo vien dekoratyvūs elementai. Jos palengvino sienų konstrukcijas, nes sienų storis – apie vieną metrą. Į jas buvo dedamos žvakės apšvietimui, laikomi daiktai.
Išliko ir gynybinė siena
Gynybinė siena pradėta statyti XVI amžiaus pradžioje, kilus totorių puolimų grėsmei. Tai, kas liko iš gynybinės sienos šiandien, – tik fragmentai. Rūdninkų gatvė – viena iš nedaugelio vietų Vilniuje, kur yra išlikęs visas gynybinės sienos fragmentas iki viršaus, su šaudymo angomis bei buvusios galerijos žymėmis.
Tarp gynybinės sienos ir pastato ilgai buvo draudžiama statyti pastatus, tačiau nunykus gynybinės sienos reikšmei miestiečiai draudimo nebepaisė. Prie jos ėmė šlietis įvairūs statiniai, prakirsti nelegalūs vartai.
1799 metų rugsėjo 10 d. Rusijos imperatoriaus Pavelo I įsakymu siena pradėta griauti. Pageidaujantys miestelėnai, kurių posesijos ribojosi su siena, galėjo išsipirkti gynybinės sienos dalį, panaudoti ją kaip dalį naujai statomo namo konstrukcijos.
Taip Rūdninkų gatvėje sienos fragmentas ir išliko. XX a. antrojoje pusėje nutarus vykdyti Rūdninkų kvartalo atnaujinimą nugriautas pastatas, kurio viena sienų ir buvo šis sienos fragmentas.
Gynybinė siena aptikta 1985 metais, pradėjus pastato restauravimą. Po ilgų diskusijų nuspręsta nugriauti prie jos prisišliejusį XIX amžiaus namą ir atverti netikėtai rastą vertybę.
Vis dėlto specialistai nekart pastebėjo, kad sienos restauravimo darbai iki šiol vykdyti be aiškesnės mokslinės koncepcijos ir nepatenkinamai reprezentuoja unikalų Rytų Europoje gynybinį įrenginį.
Kronikoje įsivėlė klaida?
Paties pastato istorija sudėtinga. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ilgą laiką čia buvo įsikūręs amatininkų cechas.
Iš XIX amžiaus pradžioje nurašytos 1645-ųjų namo kronikos galima spręsti, kad namas priklausė aštriųjų ginklų meistrų cechui, vadinamiesiems nožovičnikams.
Šiuo vardu – aštriųjų ginklų cecho namas – pastatas ir vadinamas. Aštriųjų ginklų meistrai priklausė jungtinei geležies meistrų brolijai.
Tačiau architektės restauratorės B.Gudynaitė ir Aleksandra Vojevodskaitė architektūrinių tyrimų ataskaitoje minėjo, kad pastatas greičiausiai priklausė ne aštriųjų ginklų cechui, o siuvėjų cecho filialui – nogovičnikams, o dėl šios klaidos kaltas namo kroniką perrašęs raštininkas.
Manoma, kad pavadinimą jis pertaisė į jam suprantamą „nožovičniki“, nes originalus terminas jam buvo nepažįstamas.
Beje, pastate galėjo būti įsikūręs siuvėjų cecho filialas, gaminęs specifinį apavą – pėdkelnes, dažnai su odos priedais arba visai odines. Madai pasikeitus amatas nunyko.
Įrengti neįprasti laiptai
Archeologai, tyrinėdami gynybinę sieną, nustebo, kodėl šiapus sienos yra vandens nutekėjimo griovys. Paprastai jis būna išorinėje sienos pusėje.
Tačiau analizuojant istorinius šaltinius paaiškėjo, kad šis latakas buvo reikalingas pastate veikusiam bravorui. Bravorus turėjo dažnas amatininkų cechas. Jame buvo verdamas alus cecho susirinkimams ir šventėms. Taip pat cechas turėjo teisę atidaryti smuklę. Bravoras pagal paskirtį buvo naudojamas iki 1855 metų.
Pastato ūkinės patalpos sienoje įrengti siauri laipteliai. Jie jungia pirmąjį ir antrąjį aukštus. Tokio sprendimo nėra nė viename kitame Vilniaus senamiesčio gyvenamajame name.
Pakilus laipteliais viršuje – pagalbinė patalpa. Už jos anksčiau buvo gyvenamieji kambariai, šiuo metu – darbuotojų kabinetai. Tarp kabinetų yra buvusi antrojo aukšto virtuvė, kuri anksčiau buvo vadinama virene.
Nusileidus laiptais žemyn – vidurinė patalpa ir pirmojo aukšto virenė. Čia netgi išlikusi senoji krosnis su gaubtu, kuris rinkdavo dūmus. Virš jos yra ir antrojo aukšto virenė. („Sostinė“)
Vietovę niokojo ir karai, ir gaisrai
Rūdninkų gatvė, dar kitaip traktas, nuo seno buvo svarbi Vilniaus miesto arterija, pavadinimą gavusi iš Rūdninkų girios, kurioje buvo karaliaus medžioklės rezidencija. Per buvusius Rūdninkų vartus iškilmingai sutikti grįžtantys karaliai ir garbingi svečiai.
Pirmieji užstatymai išilgai Rūdninkų kelio atsirado jau XIV amžiuje. Pamažu Rūdninkų gatvė tapo Vilniaus vokiečių miesto dalimi. Čia kūrėsi vokiškai kalbantys amatininkai.
Deja, gatvė labai nukentėjo per XVII amžiuje kilusius gaisrus, maskvėnų antpuolį, daugelis pastatų sudegė Šiaurės karo metu ir vėlesnių istorinių įvykių metu.
Per Antrąjį pasaulinį karą apgadinta šiaurinė gatvės dalis pokariu buvo nugriauta ir įrengtas dabartinis Rūdninkų skveras. Nugriautus pastatus dar buvo įmanoma suremontuoti, tačiau Stalino laikų urbanistai motyvavo saulės ir gryno oro trūkumu, todėl griovė ištisus Senamiesčio kvartalus.




