Vakarinės tujos į Europą iš Šiaurės Amerikos atkeliavo dar XIX amžiuje. Masiniu mastu jas pradėta sodinti daugiau nei prieš dešimtmetį. Jų populiarumą lėmė kelios priežastys: sodinukai nebrangūs, augalai nereiklūs, greitai suformuoja tankią visžalę sieną, saugančią kiemą nuo pašalinių žvilgsnių ir iš dalies slopinančią gatvės triukšmą.
Tačiau pagrindinis tujų trūkumas – neigiamas poveikis vietos biologinei įvairovei. Dėl jose esančio nuodingo tujono dauguma gyvūnų jomis nesimaitina, o apdulkintojų šie augalai nepritraukia. Be to, tujos aktyviai pasisavina iš dirvožemio vandenį ir maistines medžiagas, todėl greta kitiems augalams sunkiau įsitvirtinti.
Ne visai pagrįsta ir tujų, kaip itin nereiklių augalų, reputacija. Leidinio duomenimis, jos nėra geriausiai prisitaikiusios prie vidutinių platumų klimato, jas reikia dažnai tręšti, be to, jos pažeidžiamos kenkėjų. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį, kad vienodos žalių tujų sienos išstūmė tradicinius, įvairesnius kaimo sodus, kuriuose augdavo forsitijos ir alyvos.
Susiję straipsniai
Spygliuočiai, galintys pakeisti tujas
Vakarų Europos šalyse tujos nebėra sodinamos tokiais dideliais kiekiais. Vietoj jų pasirenkami augalai, atliekantys vieną iš trijų funkcijų: visžaliai krūmai ir medžiai, puošiantys sklypą bei ištisus metus saugantys privatumą; žydintys krūmai, teikiantys maistą apdulkintojams; vaiskrūmiai, kurių uogomis minta paukščiai ir smulkūs žinduoliai.
Ekspertai taip pat įspėja tujų nekeisti invaziniais augalais, pavyzdžiui, actiniu žagreniu, vėlyvąja ieva ar japonine reinutrija.
Tarp spygliuočių leidinys kaip vieną geriausių alternatyvų išskiria tarpinį kukmedį. Jis atrodo elegantiškiau, geriau ištveria sausrą, šalčius ir pavėsį. Kukmedis auga lėtai, tačiau suformuoja tankesnę lają ir rečiau reikalauja karpymo.
Svarbiausias jo privalumas – ilgaamžiškumas. Tujos paprastai pradeda retėti po 20–30 metų, o kukmedžiai gali augti ir kelias kartas. Vis dėlto, kaip ir tujos, kukmedžiai yra nuodingi, todėl netinka sklypams, kuriuose žaidžia vaikai ar laisvai vaikšto naminiai gyvūnai.
Saulėtoms vietoms tinka kadagiai. Jie natūraliai dera Europos ekosistemose, ištveria šalčius ir sausrą, o tankios šakos su dygiais spygliais gali tapti natūralia kliūtimi nekviestiems svečiams.
Kadagiams beveik nereikia priežiūros, tačiau iš jų sunku suformuoti visiškai lygią, vientisą žalią sieną. Jie auga vidutiniu tempu – maždaug 15 cm per metus.
Dar viena alternatyva – puskiparisiai. Daugeliu savybių jie primena tujas, tačiau, kaip teigia leidinys, geriau ištveria šalčius iki –15 laipsnių ir dėl minkštesnių ūglių lengviau formuojami. Puskiparisiai taip pat greitai auga, todėl tinka norintiems per trumpą laiką užsiauginti tankią gyvatvorę.
Lapuočiai krūmai ir mišrios gyvatvorės
Lapuočiams medžiams ir krūmams gali reikėti daugiau dėmesio, tačiau jie turi nemažai privalumų. Gyvatvorėms dažnai pasirenkami raugerškiai, ligustrai, skroblai ir baltavaisės meškytės.
Skroblai ir ligustrai gali užaugti pakankamai aukšti, kad pakeistų tujas. Visžaliai ligustrai lapus išlaiko ištisus metus, o skroblų lapai žiemą paruduoja.
Visžaliai buksmedžiai suformuoja žemus, tankius krūmus, tačiau auga lėtai ir aukštai gyvatvorei netinka. Vis labiau populiarėja ir vyšniniai lauravyšniai – aukšti, tankūs krūmai blizgiais visžaliais lapais. Tačiau jie prastai ištveria šalčius ir vėją, jiems reikia nuolat drėgnos dirvos, tręšimo ir reguliaraus karpymo. Be to, jų sodinukai nėra pigūs.
Tujos vis dar išlieka vienais prieinamiausių spygliuočių. Vis dėlto, renkantis gyvatvorės augalus, verta atsižvelgti ne tik į sodinuko kainą, bet ir į tai, kokiu tankumu reikės sodinti, kiek kainuos priežiūra ir ar ateityje neprireiks pakeisti nudžiūvusių augalų.
Pavyzdžiui, vienas skroblas kainuoja mažiau, tačiau sodinant gyvatvorę juos gali tekti sodinti tankiau. Kukmedžiai gerokai brangesni, bet ilgainiui gali pareikalauti mažiau priežiūros.
Specialistų nuomone, vienas geriausių sprendimų – mišri gyvatvorė, sudaryta iš ne daugiau kaip penkių tinkamai parinktų augalų rūšių. Ji palankesnė aplinkai, keičia spalvas priklausomai nuo metų laiko, o skirtingi augalai papildo vienas kitą ir gali reikalauti mažiau sodininko įsikišimo.
Vis dėlto tokią gyvatvorę suformuoti ir išlaikyti nėra paprasta. Lapuočius dažniausiai tenka karpyti dažniau, todėl augalų derinį verta gerai apgalvoti dar prieš sodinant.




