Šaltis gnaibo ausis ir keturkojams žmonių draugams

Jei Justas nepasiduoda ir iškart neina vidun, Ogis pradeda šlubuoti, strikinėti ant trijų kojų, o galiausiai visai atsisako eiti. Kelis kartus nešte parnešęs ant rankų pusės veršio dydžio šunį studentas suprato, kad ilgesniems pasivaikščiojimams reikia laukti šiltesnių orų.

Taip elgtis pataria ir veterinarijos gydytojai bei gyvūnų gerovės specialistai. Jie įspėja: per šalčius savo augintiniais būtina tinkamai pasirūpinti, kitaip gresia brangus gydymas ar net liūdnas išsiskyrimas su savo ištikimuoju bičiuliu.

Panevėžietė veterinarijos gydytoja Birutė Litvinienė šaltomis dienomis, kai termometro stulpelis nukrenta žemiau -15 laipsnių, pasivaikščiojimo su šunimi lauke laiką rekomenduoja gerokai sutrumpinti. Ypač šalčiui jautrūs trumpakailiai šunys: prancūzų ar anglų buldogai, bokseriai, dogai ir kt.

Šaltuoju metų laiku tokiems keturkojams tikrai ne dėl grožio reikalingi drabužėliai. Įvairiais paltukais, kombinezonais ir kitais rūbeliais apvilktiems šunims šaltis mažiau pakenks.

Šaltomis dienomis pamatę, kaip ką tik ramiausiai vaikštinėję šunys staiga ima šlubuoti arba iš viso nebepaeina, šeimininkai turėtų ne juoktis iš aktorinių savo augintinių sugebėjimų, bet kuo greičiau vesti juos namo. Šalčiui sutraukus kojų raumenis, šuo nebevaldo galūnės, todėl ir ima raišuoti.

Pasak B. Litvinienės, žiemą ypač reikėtų saugoti savo augintinių ausis – jų kraujotaka silpnesnė, todėl jos greičiausiai nušąla – gali suskilinėti ausų galiukai ar net apmirti audiniai. Veterinarijos gydytoja praėjusią žiemą matė katiną, stipriai apšalusį ausis – audiniai apmirė, dalis ausų sunyko ir nukrito.

Visą laiką lauke gyvenantys katinai per šalčius dažniausiai nepražūva – susiranda kokią šiltą vietelę įlįsti. Tačiau kambaryje gyvenantys murkliai, šaltą žiemą netikėtai atsidūrę lauke, gali rimtai susirgti ar net žūti.

Žiemą atidžiau reikia prižiūrėti šunų pėdutes. Per šaltą sniegą, aštrius ledo kristalus ir gatvėse gausiai pribertas druskas vaikštančių gyvūnų pėdos gerokai nukenčia, gali pradėti skilinėti, atsiverti žaizdos. Jautrias galūnes apsaugotų batukai, tačiau retas kuris keturkojis leidžiasi jais apaunamas.

Specialistai pataria lauke daug laiko praleidžiantiems šunims apkarpyti ant padų, apie pėdučių pagalvėlę esančius plaukus, nes prie jų prilimpantis sniegas gali odą nutrinti iki žaizdų.

Nebloga išeitis – specialus tepalas ar vaškas pėdutėms. Juo ištepti šuns galūnes reikia prieš kiekvieną pasivaikščiojimą lauke. Nebaisu, jei šuo šio tepalo lyžtelės – iš natūralių medžiagų pagaminta apsaugos priemonė gyvūnams nekenksminga.

Dalis žmonių klaidingai įsitikinę, kad šaltis pavojingas tik šiltuose namuose gyvenantiems, išlepusiems kambariniams šunims, o štai jų giminaičiams, visus metus laikomiems lauke, žiemą ypatingos priežiūros nereikia.

Praėjusį savaitgalį, po šalčiausios šią žiemą nakties, kai termometrai rodė -30 laipsnių, veterinarei B. Litvinienei paskambinęs susirūpinęs vyras paklausė, ar gali visą gyvenimą lauke laikytas kiemsargis sušalti – rytą jis savo šunį rado būdoje gulintį leisgyvį, vos bekvėpuojantį. Įtarusi, kad iš tiesų gyvūnui pakenkė šaltis, veterinarijos gydytoja patarė kuo skubiau nešti šunį į šiltą patalpą ir bandyti jį sušildyti.

Neseniai į Panevėžio gyvūnų globos draugijos „gyvybės vagonėlį“ buvo patekęs prie prekybos centro paliktas šuo. Apie kelias valandas prie įėjimo pririštą ir vėjų pagairėje drebantį šunį draugijos vadovei, kinologei Rūtai Liberienei pranešė žmonės. Vėliau keturkojo atsiimti atėjęs šeimininkas teisinosi užsibuvęs prekybos centre ir apie lauke paliktą augintinį pamiršęs.

Kinologė R. Liberienė įspėja, kad šaltis gali pražudyti net ilgaplaukius šunis, jei jie nėra užsigrūdinę, palaipsniui pripratinti prie šalčio. Kambaryje auginamas šuo neturi tokio tankaus kailio, kaip tos pačios veislės giminaitis, visą gyvenimą praleidęs lauke. Ir atvirkščiai, netgi trumpaplaukiai šunys, pavyzdžiui, rotveileriai, nuo mažumės gyvenantys lauke, užsiaugina vešlų poplaukį ir nešąla.

Pasak R. Liberienės, lauke gyvenantiems šunims reikalinga tvirta, apšiltinta būda. Jokiu būdu žiemą joje negalima tiesti kokio medžiaginio patiesalo ar skudurų – audinys nuo tirpstančio sniego atidrėksta, sušąla ir jokios šilumos gyvūnui nesuteikia. Šaltuoju metu į būdą geriausia prikimšti šiaudų. Kai kurie rūpestingi šeimininkai, kad į šuns namą nepripustytų sniego ir būtų šilčiau, ant landos skylės pritaiso storo audinio užuolaidą. Ji netrukdo gyvūnui įlįsti ar išlįsti, bet saugo nuo darganų ir vėjo.

Lauke gyvenančius šunis žiemą reikia šerti gausiau ir riebiau, kad jie turėtų daugiau energijos. Vertėtų ir šilto (bet ne karšto) viralo paduoti. Klaidinga galvoti, kad žiemą kieme laikomas šuo troškulį gali numalšinti užkrimtęs sniego. Pasak veterinarės B. Litvinienės, per ilgesnį laiką šuo aplink būdą sniegą sutrypia, apšlapina, todėl būtina kasdien jį pagirdyti vandeniu.

Veterinarijos gydytoja pataria net ir ilgaplaukių, neblogai šalčius atlaikančių šunų per didelius speigus nakčiai kieme nepalikti – įvesti į ūkinį pastatą ar garažą. Juk ne veltui apie prastą orą yra senas lietuvių posakis: „Tokiu oru geras šeimininkas šuns į lauką nevaro“.

Jau ne vienerius metus rūbus šunims siuvanti panevėžietė Vaiva G. klientų nestokoja. Jei mažųjų veislių šunims apdarus šeimininkai perka visus metus, tai prieš žiemą į siuvėją kreipiasi didesnius šunis auginantys žmonės. Rūbų savo augintiniams jie ieško ne dėl grožio, bet norėdami apsaugoti nuo šalčio.

Pasak Vaivos G., populiariausių veislių, vadinamiems kišeniniams šuneliams rūbų nesunku rasti zooprekių parduotuvėse ar atsisiųsti iš užsienio. Tačiau dideliems šunims tinkamų rūbų rasti sunkiau, todėl patogi išeitis – juos pasisiūti.

Panevėžietė siuvėja šiltus drabužėlius yra siuvusi kurtams, stafordšyro terjerams, pitbuliams ir bulterjerams, amerikiečių buldogams. Šiltą rūbą Vaiva G. yra siuvusi ir visiškai kailio neturinčiam meksikiečių plikajam šuniui. Toks panevėžietės kruopščiai pasiūtas drabužis kainuoja 70-100 litų.

Per kelerius metus Vaiva G. įgudo siūti ne tik gražius, bet ir patogius keturkojams skirtus rūbelius. „Reikia parinkti tokį modelį, kad pilvukas būtų uždengtas, patogu būtų šunį apvilkti ar nuvilkti, jis nesijaustų suvaržytas“, – vardija siuvėja.

Vilnietė Toma N. savo penkiamečiui mopsui Gučiui rūbus perka per išpardavimus. Pavyzdžiui, šiltą mėlyną striukę pirko už 40 litų, o jos sesuo visos šeimos numylėtiniui numezgė tokios pat spalvos kepuraitę, nes girdėjo, kad žiemą reikia ypač saugoti šunų ausis. Trumpaplaukiui Gučiui rūbai šaltuoju metų laiku būtini. Jam labai patinka sniegas, tačiau beveik pliku pilvu po pusnis ilgai nepabraidysi.

Mėgstanti siūti panevėžietė Gailutė K. prieš trejus metus priglaustos pamestinukės kalytės Gordos rūbams neišlaidauja – pasiuva iš audinių, likusių nuo sau siūtų rūbų. Todėl kartais pasivaikščioti abi damos išeina tarpusavyje itin suderintais rūbais.

Dėl to neseniai Gailutė K. ir į keblią padėtį buvo pakliuvusi. Trumpam užsukusi į maisto prekių parduotuvę, moteris paklusnią keturkoję paliko jos laukti už durų. Tačiau netrukus jau pamatė tarp prekių lentynų artyn skuodžiančią augintinę, o jai iš paskos – įpykusį parduotuvės apsaugininką. „Išsiginti, kad tai ne mano šuo, neturėjau jokių šansų – abi vilkėjome iš tos pačios medžiagos siūtais drabužiais“, – šypsosi panevėžietė.

Vis dėl to aiškintis, kad ji tikrai neįsivedė keturkojo į parduotuvę, Gailutei K. neteko – pamatęs, kokį sąmyšį sukėlė, vienas pagyvenęs pirkėjas prisipažino pasigailėjęs ir įleidęs prie durų stoviniavusį gražiai aprengtą šuniuką.

Tuo tarpu ilgaplaukiui kiemsargiui Meškiui jokių drabužių nereikia. Sodybą netoli Panevėžio saugantis šuo mėgaujasi žiema ir neretai net nelenda į būdą, drybso tiesiog ant sniego. Žiemą jį nuo šalčio ginantys gaurai vėliau šildo šeimininkų kojas. Iš pavasarį iššukuotos Meškio vilnos suverpti siūlai – itin šilti ir puikiai tinka kojinėms megzti.