Graži, bet pavojinga
Berods antrą ar trečią kartą gaudant rubuilius grundulus ir vėjažuves Juodojoje jūroje nuo Adlerio molo prisigretino naujas žvejys. Buvo matyti, kad atvykėlis. Jis greitai perprato žūklavimo specifiką ir vieną po kito traukė grundulus, ten byčiokais vadinamus.
Po kiek laiko pastebėjau, kad jis kažko sunerimo, dešinę ranką kišo į vandenį, žiūrinėjo. Galop priėjo prie manęs. „Nukabindamas žuvį įsidūriau. Staiga velnioniškai suskaudo ranką, pradėjo tinti. Nejau nuo dūrio?“ – rodydamas gerokai ištinusią plaštaką išgąstingai paklausė.
Jis buvo įsidūręs į jūrų drakonėlio dyglį. Ši žuvis bene dažniausiai iškrečia piktą pokštą naujokams, nes neatgrasi savo išvaizda, nesunkiai sumaišoma su grundulais bei kitomis nenuodingomis žuvimis.
Jūros drakonėlis (Trachinus draco) – graži, pailga, įstrižais juodais brūkšneliais išmargintais gelsvais šonais žuvelė, galinti užaugti iki 40 cm ilgio. Jos pirmas nugaros pelekas trumpas, paženklintas juoda dėme, turi kelis kietus dygius spindulius. Dygliai yra ant žiaunų dangtelių, krūtinės pelekų pagrindų ir visi jie sujungti su nuodų liaukomis. Tai jų ginklas, atgrasantis norinčiuosius juos praryti. Žmogus, deja, neapdovanotas tokia nuojauta.
Įsidūrus drakonėlio dygliu, į kraują patekę nuodai sukelia labai skausmingą uždegimą, sutrinka netgi širdies ritmas. Jei taip nutiko, greitai nuplaukite žaizdelę, iščiulpkite (jei galite!) iš žaizdelės kraują, iškrapštykite spyglio likučius ir negaišdami kreipkitės į medikus. Kad ir keista, bet drakonėlio žuviena balta, gardi kepta, tinka žuvienei. Tik prieš ruošiant reikia nupjauti galvą su visais dygliais. Nors ne itin drąsiai, bet ragavau – tikrai skani.
Mirtinas dūris
Velkiaujant ar žūklaujant dugninėmis gali užkibti nelabai į žuvį panaši jūros gyventoja. Rombo formos plokščias kūnas, ilga plona uodega labiau primena aitvarą nei žuvį. Ir vis dėlto tai žuvis – dygliauodegė raja (Dasyatis pastinaca) iš ryklinių žuvų šeimos, Juodosios jūros žvejų jūros katinu vadinama, galinti užaugti net iki 2,5 m ilgio, 50 kg svorio.
Apie uodegos vidurį yra ilgokas atsikišęs dyglys, kurio ir reikia saugotis, nes jis sujungtas su nuodų liaukomis. Taigi, sugavus tokią keistą žuvį, reikia elgtis apdairiai, kad mojuodama savo ilga uodega neįsmeigtų dyglio į minkštesnę vietą. Beje, gleivės, kurių gausu ant viršutinės kūno dalies, taip pat nuodingos.
Žinomas Australijos televizijos laidų vedėjas Stivas Irvinas, filmuodamas laidą „Patys pavojingiausi okeano gyventojai“ per drąsiai bendravo su laidos veikėjomis – rajos dyglys pataikė jam į krūtinę netoli širdies – dūris buvo mirtinas...
Rajos žuviena nors vandeninga, bet valgoma. Itin vertinamos jos didelės oranžinės kepenys, turinčios daug žmogaus organizmui vertingų medžiagų, iš jų gaminami žuvų taukai. Rajų yra daug genčių, kurios tarpusavyje skiriasi išvaizda bei dydžiu, sugaunamos ne tik Biskajo įlankoje, Prancūzijos, Vokietijos bei Anglijos, Airijos pietinėse pakrantėse, bet užsuka ir į pietinę Baltijos dalį.
Jūros karvė
Labai dažnai žvejų masalais susigundo jūros pūgžlys – skorpena (Scorpaena parcus). Savo išvaizda ne itin patraukli žuvis gali užaugti iki pusmetrio. Nukabinti ją nuo kabliuko reikia ypač atsargiai, nes nugaros, krūtinės ir analinio pelekų dygieji spinduliai sujungti su nuodų liaukomis. Kai kurios skorpenos, kaip Scorpaena ustula, „šeriasi“ – savo kūno apdangalą keičia kas 28 dienas.
Dar labiau atgrasi savo išvaizda, bet dažnai užkimbanti yra jūros karvė (Uranoscopus scaber). Tai tarsi didelė galva, pereinanti į vis plonėjantį liemenį. Ant galvos daug gumbų, dyglių, akys vartosi kaip pas chameleoną, šnervės viršugalvyje, iš plačių žabtų atsikišę dantys – portretukas ne iš patraukliųjų. Kodėl tas baidykles karvėmis pavadino, vienas Dievas težino. Juolab kad tokia „karvė“ net žolės neryja – užsikasusi dugno smėlyje iki akių ir šnervių judina ataugą virš nasrų ir vilioja žuvytes. Neršto metu krūtinės pelekų liaukos ima intensyviai gaminti nuodus, kurie, patekę į žmogaus organizmą įsidūrus, sukelia ilgai nerimstantį skausmą. Užauga „karvės“ iki 40 cm.
Taikūs rykliai
Rykliai – patys pavojingiausi, bet ir tie ant kranto neiššoka žmogienos paragauti. Beje, ne toks jau velnias baisus, kaip jį paišo – yra visai „padorių“ ryklių, nesitaikančių į žmogų. Gal todėl, kad neužauga iki žmogui grėsmingų dydžių? Tai dygusis ryklys (Squalus acanthias), dažnas meškeriotojų laimikis, užaugantis iki metro ir daugiau. Didžiausias sugautas svėrė 12 kg, dažniausiai užkimba 3,5–5 kg žuvys. Patelės būna stambesnės už patinėlius.
Dygiojo ryklio „figūra“ – tipiška ryklio, tik dygliai prie abiejų nugaros pelekų jį skiria nuo kitų gentainių. Tamsiai pilkas, o dažnai, ypač Juodojoje jūroje, juodas žuvies stotas, nemirksinčių geltonų akių žvilgsnis baugina net į rankas imti. Beje, neatsargiai imant plikomis rankomis galima susižeisti ne tik į dyglius – besirangydamas ryklys gali taip brūkštelėti savo šonu, kad kaipmat nudrėks odą nuo plikos rankos ar blauzdos, mat jo kūnas padengtas plakoidiniais žvynais, kurių viršūnėlės užsibaigia smailiu, uodegos pusėn lenktu kabliuku – šių ryklių oda naudojama raudonmedžiui šlifuoti.
Gražiai nulupus ir parsivežus į namus galima pasidaryti įspūdingą ryklio iškamšą. O sugauti katraną, taip jį vadina Juodosios jūros žvejai, ne taip sudėtinga – greičiausiai susigundo žuvies gabaliuku. Jie užkimba iš valties „rožančiumi“ gaudant kitas žuvis, tik ant apatinio kabliuko reikia užkabinti didesnį žuvies gabaliuką. Žuviena valgoma, bet nuluptą reikia gerai išmirkyti, nes trenkia šlapimu. Verslininkai juos gaudo ne tik dėl žuvienos bei odos, bet ir kepenų, iš kurių gaminami žuvų taukai, turtingi A vitaminu. Gražuolės
Užmetus dugninę galima sugundyti raudonąją (Mullus barbatus) arba dryžuotąją barabulę (Mullus surmuletus). Tai išties puošnios žuvys, gyvenančios rytiniame Atlante, Viduržemio bei Juodojoje jūrose. Pasitaiko ir pietinėje Baltijoje.
Raudonosios barabulės kakta ir skruostai raudoni, nugara ir šonai išmarginti raudonais dryžiais, pilvas sidabro spalvos, pelekai geltoni, o pabarzdėje dar du ilgi ūsai – tikras žaisliukas. Tik bėda, kad ištrauktos iš vandens jos greitai nublanksta. Užauga barabulės iki 40– 50 cm, bet dažniausiai sugaunamos 20–30 cm žuvys. Laikosi ten, kur dugnas smėlėtas, nusėtas nedideliais akmenimis. Plaukioja dideliais tuntais, maisto ieško rausdamos dugną, taip išduodamos savo buvimo vietą – sudrumsčia vandenį. Geriausias masalas – smiltkirmis (polichetas) bei krevetės. Pastarosios ant kabliuko kabinamos be galvų.
Gera poilsiautojų „draugė“ stauridė (Trachurus trachurus), žvitri, kovinga ir plėšri žuvis, gyvenanti rytiniame Atlante, Viduržemio, Juodojoje jūrose. Užauga stauridės iki 50 cm ilgio, gerai kimba visą vasarą ir rudenį. Gaudomos iš valties „rožančiumi“, dugninėmis bei plūdinėmis nuo kranto. Masalas – išlukštentos krevetės, šviežios žuvies gabaliukai.
Norint sugauti stambesnių žuvų, teks nepamiegoti – geriausiai kimba saulei leidžiantis visą naktį iki 7–8 val. ryto.
Rudeniniai poilsiautojai gali pasimėgauti skumbrių (Scomber scombrus), kurios gaudomos kaip ir stauridės, bet sėkmingesnė žūklė būna iš valčių didesniame gylyje. Visų čia išvardytų žuvų žuviena labai gardi, tad prigaudę galėsite pasimėgauti skaniais kepsniais. Aišku, jūrose ne tik šios žuvys gyvena, bet čia išvardijau lengviausiai prieinamas poilsiaujantiems meškeriotojams.
