- Kokiomis nuostatomis vadovaujatės darbe ir laisvalaikiu?
- Nuo mus supančios aplinkos priklauso mūsų gyvenimo sąlygos, todėl aplinkosauga tampa vis svarbesnė kiekvienam iš mūsų, o man – tai ypač aktuali tema. Būdamas miškininkas, dabar – ir Seimo Aplinkos apsaugomos komiteto pirmininkas, matau nemažai bėdų šioje srityje: pradedant nelegaliais miško kirtimais ar statybomis, baigiant gausėjančiais nenatūraliais sąvartynų kalnais.
- Ar galima leisti statybas miške?
- Tokiems siūlymams nepritariu. Lietuvoje yra 33 proc. miškų, kuriuos mes turėtume išsaugoti. Aplinkui apstu žemių, kurias galėtume išnaudoti šiam tikslui, neliesdami miško. Priešingai – miškams reikėtų skirti daugiau dėmesio, juos veisti, išsaugoti, gausinti. Saugomose teritorijose irgi yra įvairių problemų. Viena vertus, reikėtų lanksčiau žiūrėti į žmonių poreikius, kita vertus, išskirtinių vietų nėra tiek daug, kad jas leistume sukultūrinti, urbanizuoti.
- Vis dėlto žmonės piktinasi matydami gausėjančias kirtavietes.
- Matydami jas žmonės dažnai piktinasi, kad mediena išvežama į užsienį, bet taip nėra. Daug jos perdirba mūsų šalies įmonės. Lietuvoje vis dėlto atsodinama miško daugiau nei iškertama.
Pastebiu, kuris miškas pagal jo tvarkymo kultūrą yra valstybinis, kuris privatus. Vis dėlto ir urėdijos, valstybinių miškų tarnybos privačių miškų savininkus informuoja, padeda parengti projektus, pataria, kokio amžiaus mišką kirsti, konsultuoja. Bendradarbiavimo galėtų būti daugiau, bet tuo turėtų būti suinteresuoti pačių miškų savininkai. Jie turėtų dažniau pagalbos kreiptis į profesionalius miškininkus.
Miško atsodinti neužtenka. Po to jį reikia prižiūrėti, šviesinti, auginti. Miškas – ne morkų lysvė, per metus neužauginsi. Miškininkai į mišką žiūri kaip į palikimą ateities kartoms. Pavyzdžiui, ąžuolynui užauginti reikia 130 metų. Kasmet miško derliaus nenuimsim. Ką dabar kertame – tai mūsų senelių, prosenelių užauginti miškai.
- Kaip vyksta valstybės rezervo miškų pardavimas?
- Pastaruoju metu gyventojai ypač aktyviai dalyvauja rezervinių valstybės miškų pardavimo aukcionuose. Komitete kėliau klausimą, ar negali būti piktnaudžiaujama, jei pagal įstatymą konkurso nugalėtojas įmokės dalį lėšų, o likusią dalį už mišką galės atsiskaityti per 10 metų.
Bet ar nebus taip, kad nesumokėjęs visos sumos už įsigytą mišką, ir jį iškirtęs, savininkas bankrutuos neatsiskaitęs iki galo su valstybe. Pasirodo, įstatyme yra numatytas saugiklis, kad kirsti galima tik įneštą sumą atitinkantį miško plotą. Be to, prieš kirsdamas mišką jo savininkas turi pateikti pažymą, kad už mišką visiškai atsiskaityta. Taigi sąlyga įsigyti mišką išsimokėtinai išlieka, o valstybė dėl to nepatirs žalos.
Nepaisant to, kad rezervinių miškų pardavimo sistema veikia gana neblogai, vis dėlto į valstybinių miškų pardavimą reikėtų žiūrėti labai atsakingai. Pirmiausia reikia numatyti, kad jei į valstybinius miškus įsiterpia valstybės rezervo miškai, juos ir paliktume urėdijoms prižiūrėti. Taip pat ir tuos, kurie prisišlieja prie urėdijų miškų. Būtų parduodami tik tie valstybiniai miškai, kurie įsiterpia tarp privačių miškų ar ūkininkų žemių. Natūralu, kad ūkininkui pravartu turėti miško prie savo žemės ir jį tvarkyti, o valstybė, tokį mišką pardavusi, turėtų naudos. Šis pasiūlymas kilo Aplinkos apsaugos komitete ir mes stengsimės jį įgyvendinti.
Panašus klausimas buvo keliamas ir dėl valstybei priklausančių dirvonuojančių žemių. Derlingose žemėse įveisti miško aš nesiūlau. Bet tos, kurios nėra derlingos arba apleistos, jas irgi derėtų atiduoti urėdijoms, kurios tas žemes apsodintų mišku. Tai irgi didintų valstybės turtą. Juo labiau, kad urėdijos turi medelynus, kuriuose veisiami geros kokybės medynai. Didelė pažanga – elektroninės prekybos medžiu įvedimas. Viešai galima matyti, kada koks konkursas organizuojamas ir kokios kainos skelbiamos, ne taip, kaip būdavo anksčiau, kai suplūsdavo pasiūlymai vokuose. Miškininkai savo veiklą bando kaip įmanoma daugiau viešinti ir tai vis labiau mažina visuomenės nepasitikėjimą.
Be to, miškininkai turi savo kontrolės mechanizmus, juos tikrina Valstybės kontrolė, aplinkosaugininkai, Valstybinė miškų tarnyba, todėl įvairių saugiklių, mano nuomone, yra užtektinai.
Miškininkai daro daug gera visuomenei. Prie vandens telkinių jie įrengia poilsio aikšteles, rekreacinius objektus, jau nekalbant apie žiemą ir vasarą tvarkomus miško kelius. Važiuodami greideriu ar su žvyro mašina neaplenkia ir privačiuose miškuose esančių kelių.
Jie nuo gaisro prižiūri ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus, neprašydami nė vieno papildomo lito iš valstybės biudžeto.
- Kaip jaučiatės palikęs mėgstamą miškininko darbą?
- Miškuose dirbti gera, gali įprasminti savo būtį. Ir dabar stengiuosi neatitrūkti nuo miško. Dirbdamas Aplinkos apsaugos komitete ir tiesiogiai kuruodamas miškus matau, kad ir čia daug darbų padariau stiprindamas šį barą. Manau, kad prisidedu prie Lietuvos miškų išsaugojimo ir kūrimo bazės.
Pradėjęs nuo pačios žemiausios grandies, gerai žinau eigulio, girininko ir urėdo darbą. Šioje srityje reikėtų mažinti biurokratizmą. Visuomet pasisakiau, kad girininkijos nebūtų sujungiamos, nes nuo girininko darbo priklauso labai daug - jis tiesiogiai susijęs su mišku. O kur girininkija, ten ir kultūros židinys, nes atsiranda kaimo bendruomenė.
Didžiuojuosi Seime priimta Seimo rezoliucija dėl Valstybinių miškų išsaugojimo. Tai rimtas dokumentas, dėl kurio daug dirbome. Reikia reformų, bet matome, kad 42 urėdijos puikiai susitvarko ir pateisina savo veiklą. Mano manymu, bet kokia pertvarka turi būti pagrįsta ir istorijos dokumentais, ir konkrečiais tyrimais. Miškų struktūrą sugriauti galima greitai, o atkurti reikia šimtmečių.
- Ką dar svarbu nuveikti šioje srityje?
- Atliekų tvarkymas. Matome, kaip gausiai kyla mūsų sąvartynų kalnai.
Komitete turi būti tęsiamas atliekų tvarkymo įstatymo svarstymas. Žmonėms reikia daugiau aiškinti, skleisti informaciją, kad kiekvienas išmetamas daiktas kenkia gamtai ir mums patiems. Nors ir smulkmena, bet Seimo Aplinkos apsaugos komiteto patalpose padėta keletas šiukšlių dėžių ir mes rūšiuojame atliekas. Reikėtų bendrai sutarti, galbūt netgi rezoliucijos forma, kad tai darytume visi susitelkę.
Esu įsitikinęs, kad šioje srityje reikia finansiniais svertais skatinti žmones, jei jie rūšiuoja atliekas, neturėtų už jas mokėti, o tiems, kurie šito nedaro, derėtų nustatyti didesnes įmokas. Džiaugiuosi, kad nesenai Kauno rajone atidaryta dar viena atliekų rūšiavimo linija, todėl į sąvartyną patenka labai maža jų dalis. Atliekos gali būti paverčiamos nemažais pinigais. Tai jau mažas žingsnelis link to, kad mažiau augs šiukšlių kalnai.
Vis dėlto labiausiai reikia keisti žmonių supratimą. Ir tai vyksta, nors ir ne taip greitai, kaip norėtume. Jei anksčiau miškininkų įrengtose pavėsinėse poilsiautojai palikdavo kalnus šiukšlių, tai dabar to lyg ir mažiau. Galbūt miškininkai įpratino žmones elgtis tavrkingai, kantriai surinkdami poilsiautojų palikimą. Kitą kartą atvažiavę į poilsiavietę ir matydami, kad šiukšlės surinktos, net patys netvarkingiausi jau susimąsto prieš šiukšlindami.
Yra ir gražių visuomeninių iniciatyvų. Pavyzdžiui, dalijami konteineriai gyventojams žaliavinėms atliekoms, kuriuose galima gaminti kompostą. Žmonės palaipsniui pratinami, kad netgi nupjauta žolė gali būti naudinga. Gyventojai skatinami gražiau ir švariau gyventi.
- Ką planuojate per dar likusias vasaros savaites?
Be to, kad su šeima keliausim į mūsų pajūrį, vyksiu į kelionę - Prezidento Aleksandro Stulginskio takais po Sibirą.
