Pamaryje sparnus jau miklina mažųjų erelių rėksnių jaunikliai

Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti, Europos Sąjungos Paukščių direktyvos saugomi mažieji ereliai rėksniai Nemuno deltoje šiemet perėjo įprastose vietose – drėgnuose ir brandžiuose Šilutės miškų urėdijos Sakūčių, Kintų, Žalgirių, Kūlynų, Berštų miškuose, Medžioklės pelkėje.

Daugiau nuotraukų (1)

Aldona Aleksėjūnienė

Jul 19, 2012, 12:20 AM, atnaujinta Mar 18, 2018, 12:56 AM

Botaninio zoologinio draustinio statusą turinčiose pastarosiose vakar klimpo, per akivarus, kanalus, išvartas, bebrų užtvankas ir kimsynus gilyn į tankmę brovėsi iš Kauno atvykę ornitologai Gamtosaugos projektų vystymo fondo darbuotojai Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius.

Šiems ornitologams, nuo 2010-ųjų lapkričio vykdantiems Mažojo erelio rėksnio apsaugos projektą, finansuojamą ES finansinio instrumento „Life+“ ir LR valstybės biudžeto lėšomis (ketveriems metams skirta 1 mln. eurų) reikėjo pasiekti mažųjų erelių perimvietes ir įsitikinti, ar visi lizdai užimti, ar jaunikliai išperėti, ar sveiki ir gerai vystosi.

Taip pat – sužieduoti, pažymėti lizdaviečių koordinates, jei kuri nors pora būtų jas sukrovusi į kitą medį. Miškų naudotojai, planuodami kirtimus, turi žinoti atstumus iki lizdų ir nepažeisti 100 metrų apsauginės zonos. Šis atstumas būtinas, kad mažasis erelis rėksnys būtų saugus.

Su šia ornitologų komanda, keturias dienas pamaryje vykdžiusia Gamtosaugos projektų vystymo fondo užduotį, maknoti per lietų po miškų tankmes ir pelkynus pasiryžo ir šių eilučių autorė.

Lietus merkė ne vieną dieną. Kūlynų miško augalija tarpsta, veši sodria žaluma, lapijos skreitų tankumas neperžvelgiamas, neperšviečiamas. Bet kvapai nuo drėgme persisotinusio pomiškio – svaigūs. Vasara, riedanti rudens kupos link, skleidžia visa kuo užganėdintos gamtos natūralumą.

Teko apeiti ne vieną išvartą ir žaibo skeltą medį – brandžiame medyne į didžiausius visada visa jėga pirmiausia ir kerta vėtros ir žaibai. Kilometrą nužingsniavę, iš tankmių išnirome į beveik plyną kirtimą. Pasidžiaugiam, kad du seni pavieniai, uoksų turintys medžiai kirtimų plynėje palikti. Bus kur paukščiams perėti.

Nužingsniavę apie kilometrą pelkynu, įveikę kanalą, žengdami per sulinkusio, virš vandens išsišakojusio karklo lieptą, pražingsniavę gal prieš šimtmetį čia stovėjusios miško trobelės pamatų liekanas, apsamanojusio šulinio rentinio duobę, išlakių eglių, beržų ir ąžuolų gūdumoje pamatome ant aukšto sausuolio kamblio, pačioje jo viršūnėje, žolių prižėlusį seną lizdą. Tikrai negyvenamą.

Bet ornitologai dėl to nė kiek nesikremta. Jie randa erelio rėksnio plunksną po išlakia egle, kuri paženklinta raudonos spalvos juosta ir užrašu LIFE. Ji - už keliasdešimties metrų nuo senos lizdavietės. Užvertę galvas visi klausome, kaip viršūnėje kvyksi ereliukas. Abu vyrai džiugiai nusiteikę – projekto sumanytojų darbas nenuėjo niekais.

„Į šią eglę, kuri yra žymiai tvirtesnė, saugesnė ir ilgaamžiškesnė, šiemet pavasarį patys tarp šakų įkėlėme padirbdintą lizdą mažajam ereliui rėksniui. Kad pavasarį grįžęs iš žiemavietės Afrikoje rastų netoli senojo lizdo patikimesnį, kurio vėtra taip lengvai neišvers.

Nežinojome, ar patiks, ar čia patelė dės kiaušinius ir pradės perėti. Pasirodo, tiko, apsigyveno, ir mažylis jau auga, balsingumą rodo“,- džiaugiasi ornitologai Saulius ir Deivis.

Pastarasis apsivynioja rankas iki alkūnių tampria juosta ir kopia į eglės viršūnę be jokių apsaugų, statydamas kojas ant apatinių šakų kablių. Kai kurios po kojomis lūžta, bet vyras kabinasi rankomis į aukščiau esančias ir ropščiasi aukštyn.

Kad pasiektų lizdą, iš jo į krepšį įdėtų ir nuleistų žemyn mažąjį ereliuką rėksniuką, jo kojas apžieduotų, sparnus išmatuotų, o tuščią lizdą ištyrinėtų ir nuspręstų apie paukščio būvį esamomis sąlygomis.

Šią užduotį greit ir tyliai įvykdyti Deiviui nelabai pasisekė, nes jį užpuolė vapsvos. Jų lizdas buvo sukrautas po pamatine erelio lizdavietės dalimi, ir tereikėjo krustelti, kai suzvimbė pikčiurnos tiesiai po nosimi.

Įgėlė į dešinįjį skruostą viena, po to – kita, bet ornitologas dar spėjo sučiupti mažylį ereliuką už sprando ir įkištį į krepšį. Tada jį nuleido mums, apačioje laukiantiems, ir traukė iš kišenės tinklinę kaukę, movėsi ant galvos ir leidosi žemiau, kur vapsvos jau nesivijo.

Ornitologai pasidžiaugė, jog gyvybingas, žvalus, aršiai nagais ir snapu nuo įsibrovėlio besiginantis jauniklis išgyvenimo pradžiamokslį jau aiškiai buvo praėjęs, o po dviejų-trijų savaičių subręs kilti iš lizdo ant savo sparnų. Nes maitinamas yra sočiai, tėvai nevargsta ieškodamai varlių, pelėnų ar kurmių, nes aplink mišką tęsiasi dideli nušienautų pievų plotai, grobis- kaip ant delno.

Kitas žieduotinas mažojo erelio jauniklis laukė Žalgirių miške, aplink kurį plyti nušienautų plotų masyvai nuo Vileikių kaimo pusės.

Čia ornitologai senoje vietoje erelių lizdavietės nerado, nes ją yra užėmęs kitas plėšrūnas – didysis apuokas. O erelių pora sau naujus namus susikrovė maždaug už 80 metrų išlakioje pušyje. Ši pora yra vienintelė iš projekto vykdytojų stebimų hibridinė - jauniklio susilaukė skirtingų rūšių – didžiojo ir mažojo - erelio rėksnio individai. Jų išperėtas jauniklis yra stambesnis ir tamsesnis už įprastinius vienarūšius.

Iš viso Nemuno deltos regioninio parko dalyje, kuri įeina į ES saugomų teritorijų tinklą Natūra 2000, ornitologai apžiedavo aštuonis jauniklius ir surinko duomenis, būtinus palankios būklės apsaugai. Lietuvoje yra išskirtos šešios Natūra 2000 teritorijos, svarbios mažojo erelio rėksnio populiacijos išsaugojimui.

Lietuvoje iš viso peri apie 10 proc. visų Europos mažųjų erelių rėksnių, kurie veisiasi ne tik čia, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, o Vakarų Europoje - išnykę. Pasak Ventės rago ornitologo Vytauto Jusio, Nemuno deltos regione jis yra aptikęs 16-17 mažojo erelio rėksnio perimviečių, ir jų nykimo tendencijų nepastebi.

Dėl to, kad Vakarų Europoje tai nykstanti rūšis, ornitologai įsipareigojo apsaugoti 200 jų lizdaviečių ir atnaujinti 80, kurių būklė yra prasčiausia. „Šią savo ekspediciją į pamario kraštą ir saugotinų erelių jauniklių žiedavimą norime simboliškai dedikuoti savo kolegai veteranui, Ventės rago ornitologijos stoties vedėjui Leonui Jezerskui.

Jo gimtadienis - liepos 18-ąją“, - sako Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai S. Rumbutis ir D. Dementavičius.

Paukščių žiedavimo meistrystės iš Leono prieš daug metų mokęsi, nuo jo žinių aruodo taką į pažinimą iki šiol tęsiantys ornitologai gerbia L. Jezerską už ištikimybę darbovietei. T. Ivanausko zoologijos muziejuje jis buvo priimtas laborantu dirbti 1947-aisiais, sulaukęs 22 metų.

Dabar jam – 87-eri. Valstybės tarnautojo, kuris tebedirba sulaukęs tokio amžiaus ir jau turi sukaupęs 65-erių metų nepertraukiamo darbo stažą vienintelėje savo darbovietėje, šalyje tikriausiai yra vienetai.

„Ačiū už dedikacijas ir sveikinimus, tik neturiu kada švęst, šiandien priimu tris ekskursijas, lietuvių, rusų ir vokiečių turistų grupes. Malonu, kad žmonės Lietuvos gamtą gerbia ir saugo. Tai prideda ir man jėgų, kurių aruodai nėra neišsemiami. Šį rytą 60 paukščių apžiedavau, į šiltus kraštus jau išskrendančius palydėjau, ir nuotaika gera, ko daugiau reikia“, - sakė L. Jezerskas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.