Įsakymą pasirašė aplinkos ministrą pavaduojantis energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.
Paskelbė tik išvakarėse
Prieš pat ančių medžioklių pradžią į Aplinkos ministeriją kreipėsi Lietuvos ornitologų draugija ir Všį „OMPO Vilnius“ prašydami atidėti ančių medžioklės sezono pradžią, nes dėl vėlavusio pavasario antys vėliau pradėjo perėti ir rugpjūčio viduryje yra daug neskraidančių jauniklių. Aplinkos ministerija atsižvelgė į šį prašymą.
Atrodytų, viskas lyg ir gerai. Tačiau kodėl reikėjo laukti iki pačios paskutinės dienos? Rugpjūčio 14 d. paskelbtas ministro įsakymas kiekvieną Lietuvos medžiotoją turėjo pasiekti bent iki šio mėnesio 15 d. ankstyvo ryto. Jeigu taip neįvyko, jeigu kur nors paežerėse brėkštant tą rytą supoškėjo šūviai į anteles, ar medžiotojai privalės pakloti šimtines apmokant aplinkos ministro iki įspūdingų dydžių iškeltus ieškinius už gyvajai gamtai padarytus nuostolius?
Nieko išskirtinio neįvyko
Šiųmetis pavasaris nebuvo kuo nors labai išskirtinis. Gamtoje viskas vyksta pagal jos dėsnius, ir žmogus nedaug ką gali pakeisti. Nors žiema užsibuvo šiek tiek ilgėliau, visi gamtoje turėję vykti procesai įvyko, netgi pasivijo ankstyvesnių pavasarių grafikus: įprastu laiku prasidėjo šienapjūtė, nieko išskirtinio ir augalų vystymosi fazėse, kai kurie javai netgi prinoko anksčiau, o ir laukinių gyvūnų gyvenime nenutiko nieko ypatingo. Neskraidančių ančių jauniklių medžioklėms prasidėjus būdavo kiekvienais metais – vienais daugiau, kitais mažiau, nes tai priklauso ne vien nuo pavasario eigos.
Didžiosios antys, kurios daugiausia Lietuvoje ir medžiojamos, daug kur peri žmogaus kaimynystėje.
Daug jų lizdų gali aptikti netgi Kauno mieste. Lizdus jos susikrauna net mažuose Kauno pakraščių individualių namų sklypuose, įvairiose priemiesčių dykynėse, dažnai nuo bet kokio atviro vandens telkinio nutolusiose teritorijose. Jeigu tokiose vietose antims pavyksta išperėti jauniklius, juos kartais gana didelius atstumus perekšlėms tenka nusivesti į didesnius ar mažesnius atviro vandens telkinius.
O tas ančių šeimynėlių kelias eina pakiemiais, kerta judrias gatves ir autostradas. Ir visur mažų ančiukų tyko pavojai: gyvenviečių ir aplink jas esančią teritoriją kontroliuoja katinai ir palaidi šunys, gatvėse ir plentuose ančiukams pavojų kelia transporto priemonės, laukuose ančiukus ar kiaušinius lizduose naikina pilkosios varnos, krankliai, laukiniai plėšrieji žvėreliai ir valkataujantys šunys bei katės.
Ir ne ką paukščiams gali pagelbėti medžiotojai: pilkosioms varnoms įvesti medžioklės terminai, leidžiant medžioti tada, kai tai daryti sunkiausia; kranklių medžioklė iš viso uždrausta, o valkatos šunys ir katinai paversti dievaičiais ir nė nemėgink prie jų prisiliesti.
Kaitalioti terminus kasmet nereikėtų
Kiekvienais metais, nepaisant pavasario eigos, nemaža ančių dalis, žuvus pirmai jauniklių vadai, peri antrą kartą. O antros vados ančiukai retai kada pakyla ant sparnų iki rugpjūčio 15 d. Todėl jeigu jau norima keisti medžioklės taisyklėse ančių medžioklės terminus, tai keičia visam laikui, nekaitaliojant kasmet, nelygu pavasaris.
Ančių medžioklę reikėtų pradėti rugsėjo pirmąją. Juo vėliau prasidės ančių medžioklė, tuo mažiau pirmomis jos dienomis bus neskraidančių jauniklių. Tačiau laikas gamtosaugininkams, ypač gamtos mylėtojams įsisąmoninti, kad medžiotojai nėra išalkusių šakalų gauja, grobianti iš gamtos viską, kas tik įmanoma. Medžiotojai į paukščių medžioklių atidarymą išsiruošia ne tam, kad prisipyškintų neskraidančių padaiguotų ančiukų. Nešauna jie ir į jauniklius vedžiojančias perekšles, nes nesunku jas atpažinti pagal elgesį.
Lietuvos medžiotojai mažai temedžioja smulkiąją medžiojamąją fauną, ypač paukščius. Daugumai šaulių pakanka vienos ančių medžioklės – sezono atidarymo, nes susiformavusios tokios tradicijos, kad ančių medžioklės atidarymas – šventė medžiotojams.
Kanopinių žvėrių sumedžiojama daugiau
Po ančių medžioklės atidarymo Lietuvos medžiotojai vėl sėda į bokštelius prie jaukyklų tykoti šernų. Pažiūrėjus į sumedžiotų gyvūnų suvestines matyti, kad kanopinių žvėrių Lietuvoje kasmet sumedžiojama kelis kartus daugiau nei paukščių.
Pavyzdžiui, 2012-2013 metais medžioklės sezonu kanopinių žvėrių sumedžiota 60989, o paukščių tik 15251, neskaitant fazanų. Fazanų sumedžiota 2814, tačiau šie paukščiai auginami kaip vištos ir panašiai kaip jos medžiojami, todėl priskirti juos prie laisvėje gyvenančių paukščių medžioklės nėra jokio pagrindo.
Sąrašą galima būtų praplėsti
Paukščių sumedžiota netgi mažiau nei stirnų (16179).
Negausiam paukščių medžioklių mėgėjų būreliui siūlyčiau šiek tiek praplėsti leidžiamų Lietuvoje medžioti paukščių sąrašą, įrašant į jį antis cyples ir galbūt vieną kitą tilvikų rūšį. Cyplių gana daug atklysta į Lietuvą rudeninės migracijos metu. Europoje per sezoną jų sumedžiojama 849839, tad keletas šimtų sumedžiotų Lietuvoje tikrai nepakenktų cyplių populiacijai. Beje, apmaudu, kad Lietuvoje leidžiamų medžioti paukščių sąrašas visiškai nesuderintas su Vakarų Europoje leidžiamų medžioti paukščių rūšine sudėtimi.
Mes nedelsdami reaguojame į kiekvieną ES mirktelėjimą, tačiau ES šalys į mūsų pastangas išsaugoti vieną ar kitą medžiojamų paukščių rūšį visiškai nekreipia dėmesio. Mes pagal jų užgaidas netgi uždraudėme medžioti kranklius, o jie sėkmingai pyškina šaukštasnapes antis iš mūsų Raudonosios knygos (sumedžiota 87929 per sezoną), nekalbant jau apie tai, kad pietinės ES šalys masiškai medžioja žvirblinius paukščius giesmininkus.
Gerai dar būtų, kad medžiotų – jie tuos vargšelius žvirblius masiškai naikina, klijais lipindami prie medžių šakų, gaudydami tinklais ar šaudydami į būrius stambaus kalibro šautuvais. Negi mes savo mažoje šalyje priauginsime paukščių Vakarų Europos gurmanų stalui?
