Geologija ir medicina
Gerokai už Nemenčinės, prie Neries prigludęs Liucionių kaimas Adventą pasitiko pustuštis. Gyvybę išdavė vis vienas kitas dūmas, besiraitantis iš senų, statybininkų plaktuko nepaliestų trobų. Tai – vasarai ir šiltiems savaitgaliams praleisti skirtas kaimas. Tačiau žmonių pėdsakų palei Nerį vingiuojančiameir link Skališkių verkiančios uolos kylančiame takelyje netrūksta.
„Kapt kapt“, - vienas po kito į kažkieno paliktus plastiko indelius kapsi iš uolos besisunkiančio vandens lašai. Jos gilumoje svečius iš paveikslėlių stebi šv. Mergelės Marijos ir Jėzaus Nazariečio žvilgsniai. Matyt, neatsitiktinai ši vieta vadinama ir Šventąja uola.
„Žmonės čia ateina melstis. O vandenį renka kaip sakralinį, ir naudoja jį akių ligoms gydyti, - Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas neketina pašiepti to, kuo žmonės tiki. - Be to, gera čia pasėdėti, ramu. Ir niekas nesibara“.
Laiptelius link uolos, atramą, suoliuką iš rąstų, tikėtina, sukalė vietos gyventojai. „Pagal investicijas, tai tikrai ne saugomų teritorijų tarnybos darbas, - priduria J.Satkūnas. - Nieko specialaus čia ir nereikia daryti. Geriau jau netrukdyti gamtai šeimininkauti“.
Geologijos tarnybos prekės ženklas – mokslo žinios. Todėl geologams svarbiausia išsaugoti gamtos tvarinius, kad juos būtų galima naudoti tolimesniems moksliniams tyrimams.
Besisunkdamas iš požemio vanduo ir toliau darbuojasi. Jis – labai kietas, nes jame daug kalcio ir kitų karbonatų. Nors klinikinių turimų ir nėra atlikta, vis dėlto patirtis liudija, kad toks karbonatingas vanduo daug geresnis už gėlą, iš kurio pašalinti ne tik teršalai, bet ir mineralinės medžiagos.
"Bet dar svarbiau už jo cheminę sudėtį yra tikėjimas vandens galia, gydomosiomis jo savybėmis. Jei žmogus tuo tikti, tai ir vanduo padeda“, - sako geologas J.Satkūnas.
Skališkių uola, geologų akimis, yra viena iš įdomiausių Neries slėnio, esančio maždaug ties Skersabaliais, vietų.
Ją tarsi iš cemento sulipdė iš požemių besisunkiantis vanduo. Uola ne tokia tvirta kaip betonas, bet vis dėlto – įspūdinga.
Anot J.Satkūno, tokių konglomeratų yra ir pačiame Vilniuje, Neries slėnyje ties Lazdynais. Jų atrasta ir netoli Utenos, gamtos paminku pripažintame Vyžuonų miestelio karjere.
Mokslininkų teigimu, tokie dariniai susiformavo maždaug prieš 2000 metų. Tuo metu buvo pakankamai šilta, o upės buvo pakilusios gerokai aukščiau, nei dabar. Į jas gruntinis vanduo veržėsi požemiais, nešdamas kalcio karbonatą, ir iš pakeliui paplauto žvyro sulipdė tvirtas uolienas.
Gyvas ir miręs vanduo?
„Gyvas vanduo“, - geologas inžinierius Zdislavas Zanevskis šypsosi į ūsą. Gyvas, vadinasi sveikas? „Galbūt“ , -- Zdislavo žvilgsnis susminga į apsnūdusiame šaltinyje plūduriuojančius lapus. Tikėtina, jame pilna ir kitokios – mažiausiųjų mikrooganizmų gyvybės.
Tas šaltinis vinguriuoja į upę maždaug toje pat vietoje, kur ant Neries šlaito kybo Verkianti-Šventoji Skališkių uola.
Sumerkęs į šaltinį iš lagamino, - specialaus prietaiso ištrauktus laidus, inžinierius pamatuoja vandens oksidacijos – redukcijos potencialą. Ir paaiškina: „Teigiamą potencialą turintis vanduo – gyvas, neigiamą – miręs. Čia jis - gyvas“, - sako Zdislavas.
Zdislavas nesigilina į mediciną. Nors magėtų. Juk oksidacijos-redukcijos potencialas apibūdina vandens pajėgumą atiduoti ar prisijungti elektronus. Jeigu produkto ORP yra neigiamas, tai reiškia, kad jame yra laisvų elektronų. O jie ten, mūsų organizmo chemijos ir fizikos laboratorijoje, „neutralizauoja“ laisvuosius radikalus. Kokia iš to nauda mums? Kuo didžiausia. Mat gyvas vanduo garantuoja amžiną jaunystę.
„Ramiai, - šyptelėjo Z.Zanevskis. - Vandens potencialas keičiasi. Supiltas į butelį, jis gali ir "numirti". Perjungęs aparato režimą, Zdislavas pamatuoja ir šaltinėlio elektros laidį. Pagal jį sprendžiama apie vandens mineralizaciją, - ištirpusių druskų kiekį. Atrodo, kad tas gyvas vanduo ne toks ir turtingas. Nes jame tų druskų – vos 5 µS/cm. Pavyzdžiui, „Vytauto“ mineraliniame vandenyje jų yra apie 2000 µS/cm, Vilniuje iš krano tekančiame vandenyje jų yra apie 700-800 µS/cm.
Vilkyškių atodanga
Kiek kainuoja namas Neries slėnyje, jei pro jo langus atsiveria Vilkiškių atodanga? „Fui, kas per klausimas?“, - susipjovusios mintys akimirksniu priverčia paklausyti to, ką apie Vilkiškių atodangą, esančią maždaug 15 km nuo Vilniaus, pasakoja geologas J.Satkūnas. Juoba kad toje vietoje, kur atsidengia kone 35 metrų aukščio smėlynas, kitapus Neries tėra pabiręs sodininkų bendrijos namų tankumynas.
„Ši atodanga nepriklauso jokiai saugomai teritorijai. Tačiau mums, geologams, tai vieta, kur žemė atidengė savo paslaptis, - sako Jonas. - Upė graužia krantus, juos ardo. Tai – gyva gamtos kūryba, o mes – jos liudininkai“.
Geologai šioje atodangoje suskaičiavo daugybę vadinamojo kvartero (žemės geologinės istorijos) periodo darinių.
Tas periodas prasidėjo maždaug prieš 1,8 mln. metų, tačiau Vilkiškių atodanga liudija apie geologinius reiškinius, vykusius per vieną paskutiniųjų to periodo etapų, - maždaug prieš 200 tūkst. metų. Tuo laiku susiklostę geologiniai sluoksniai vadinami interstadialu.
„Tirdami Vilkiškių atodangą išsiaiškinome ir tai, kad prieš tuos 200 tūkst. metų, nuo Gedimino kalno papėdės iki Nemenčinės tyvuliavo didžiulis ežeras, į kurį įtekėjo upės ir upeliai. Baltas kvarcinis smėlis liudija, kad čia būta ne pratekančio, bet stovinčio vandens. Tokio paties smėlio yra ir Gedimino kalno papėdėje“, - patikino J.Satkūnas.
Vilniečiai gyvi vandeniu
Maždaug 100 tūkst. kubų vandens per parą. Tiek vilniečiai iš krano per parą išleidžia vandens, - maždaug ketvirtadalį kiekio, suvartojamo visoje Lietuvoje.
Pasak J.Satkūno, Lietuvoje požeminio vandens resursai, - bent jau tie, kuriuos išžvalgė geologai, sudaro apie 3,75 mln. kubinių metrų. Tokį kiekį vandens galima iš požemių išsiurbti kasdien, ir gamtai nebus padaryta žalos. Šiuo metu panaudojama vos 15 proc. išteklių požeminio vandens.
„Vandenyje, kuris vilniečiams tiekiamas centralizuotai, yra visų, kokių reikia organizmui, mineralinių druskų. Ir nėra to, kas jį gadina.
Kai mūsų – geologijos tarnyboje buvo pastatytas vandens gerinimo įrenginys, mūsų hidrogeologai sustreikavo. Pagrasino, kad čia nebedirbs, jei dar girdysime juos gėlu vandeniu“, -- šyptelėjo Jonas.
Požeminio vandens ištekliai Lietuvoje – gamtos dovana. Tereikia laiku atlikti hidrogeologinius darbus ir tais ištekliais naudotis.
„Kituose kraštuose, kur gamta ne tokia dosni, tenka vandentiekiui naudoti paviršinį vandenį. Pavyzdžiui, Japonijoje, Tokijuje požeminis vanduo nesudaro nė penktadalio viso sunaudojamo kiekio. Vos tik įsiurbiama jo daugiau, vandenyje padaugėja arseno. O tai – nuodai. Panaši situacija ir Helsinkyje“, - pasakojo geologas.
Vilniuje, viena iš didžiausių vandenviečių - Antavilių vandens gerinimo stotis aprūpina vandeniu kone pusę sostinės. O kartu – Paliamono keramikos gamyklą geležimi. Mat, išvalius iš vandens geležį, jos per mėnesį sukaupiama apie 6 tonas.
