„Iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Kretingos, Šiaulių, Pagėgių, Šilutės!“,- girdėjosi atsakymai.
Įrodymai, kad drauge su salos gyventojais atvykėliai panoro paminėti šaktarpį, ledonešio preliudiją.
Tiesa, ji šiemet nugarmėjo anksčiau, nei ankstesniais, klimatinę normą atitinkančiais metais. Tad Šaktarpio šventė vyko, kaip ne kartą jau būta, apie jį tik prisimenant, bet už langų nematant. Upės ir Kuršių marios banguoja laisvai jau seniai.
Garsiai klausę atvykėlių, laimėjusių įvairiuose žaidimuose ir varžytuvėse, iš kur atvykę, renginio vedančiosios galop reziumavo – Rusnė šiandien lyg būtų Lietuvos širdimi tapusi. Atlapa širdimi, šilumos kupina, sala mielai sutiko kelis tūkstančius žmonių, suvažiavusių šeštadienį čia pasižmonėti, pabendrauti, pasmaližiauti, Verbų sekmadienio išvakarėse – jau ir atsigavėti.
Gavėnios tabu nepaisyta
Su krikščionybės tradicija, kuri paskutines savaites iki Velykų tikinčiuosius ragina susilaikyti nuo linksmybių ir sotaus prisikirtimo, o siūlo santūriai sulaukti Kristaus prisikėlimo šventės, Rusnės renginys neturi nieko bendra. Čia šokama, dainuojama, puotaujama ir vis naujų linksmybių kasmet prisigalvojama. Neteko girdėti, kad kunigai - katalikų ar liuteronų evangelikų – dėl to priekaištautų.
Šaktarpio šventė Rusnės saloje buvo pradėta rengti 2004-ųjų balandį, kai seniūnijai vadovavo Voitechas Deniušas, etnokultūros ir informacijos centrui - laivadirbys Simas Knapkis, o kūrybinę aktyvaus gyvenimo ugnį kurstė (ir tebekursto) keli kaimo turizmo sodybų šeimininkai.
Visi jie užkrėtė šia idėja – propaguoti poilsio saloje galimybes, pristatyti kultūrinį, kulinarinį paveldą, garsinti krašto gamtines vertybes, kad jomis galėtų pasidalinti su žmonėmis iš svetur – daugumą čia gyvenančių ir dirbančių žmonių.
Seniūnijos ir bendruomenių aktyvas šią dieną apdovanoja reikšmingiausius darbus salos žmonių labui nuveikusius gyventojus, pagerbia šviesuolius ir nusilenkia išėjusiųjų Amžinybėn atminimui.
Dovanos – iš seniūnės rankų
Šeštadienį Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė kvietė ant scenos žmones, kurie yra neabejotini autoritetai ir pavyzdys, kaip reikia kurti saitus tarp žmonių ir dauginti bendrąjį gėrį. Už daug ką jie buvo apdovanoti – ir kad per potvynį gelbsti vieni kitiems, ir kad nešykšti iniciatyvų, ir kad kelia sau ir savo bendruomenėms vis naujus užmojus ir yra pažangos nešėjais.
Į salą, kuri kai kuriais metais ištisais mėnesiais nuo žemyno būna atskirta potvynio vandenų. Arba – į ledą sušalusių jo laukų. Tada reikia eiti gręžti lede skyles, matuoti jo storį, gairiuoti ir savo jėgomis ir rizika nutiesti ledo kelią į Šilutę, kurioje mokosi daugelio vaikai ar suaugusieji dirba...
Seniūnė D.Drobnienė šeštadienį dalijo atminimo dovanas daugeliui – kaimo turizmo sodybos savininkams Dainorai ir Kęstučiui Laukevičiams, kalviui Raimondui Keteriui, darbininkui Nidui Pečkiui, geraširdžiams Virginijui Pilibavičiui, Ramūnui Lukočiui, Pranui Tumai, pedagogei Aušrai Šlajienei, suolelių gamintojui Algiui Tarozai ir jų dovanojimo miesteliui iniciatoriui Eimantui Jankauskui.
Ir dar keliems kitiems, kurie savo petį visada priremia ten, kur reikia išjudinti sąstingio rąstą.
Už patieklus - po pfenigį
Ant Atmatos upės kranto, prie šimtamečio, seniai sugriauto Peterso tilto sankasos, prieplaukos aikštėje, šeštadienį rusniškiai prikepė ir privirė žuvų, blynų(bulvinių su ciberžole ir miltinių su silke), košių – iš kelių rūšių grūdų su pagardais, troškinių – su žuvimi, kiauliena, žvėriena, vištiena, punšo ir kelių rūšių arbatų bei kavos – tad skrandžius pamaloninti kas norėjo ir pinigų turėjo, galėjo iki soties.
Amatininkai, kaip kasmet, kaip tradiciškai prieš šimtmečius būta šaktarpio laikotarpiu (kai ledas sutižęs, bet ižas dar nejuda, į žūklę traukti neišeina, į kitą upės krantą – taip pat) – dailiais rankų darbo kūriniais stebino.
Angelė ir Vytautas Raukčiai pristatė K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinems skirtą margučių kalendorių „Metai“, senovinius šviestuvus su drožinėtais paukšteliais ir Šaktarpio 10-osioms metinėms skirtą suvenyrinę žuvį. Ismonda ir Julius Katauskai nutapė naujų paveikslų ir sukūrė įspūdingų keramikos dirbinių, moksleiviai ryškiomis spalvomis ištapė inkilų kolekciją, o prekeivės siūlė įvairiausių verbų – sausų ir žalių, paprastai ir ornamentuotai surištų.
Rusnės žolininkė Valentina Baužienė rodė ir mokė, kaip dilgėlėmis, šalpusniais , svogūnų lukštais nudažyti kiaušinius, o vietos veiklos grupė iš Vilkyčių (Pagėgių sav.) siūlė nusipirkti įvairiausių džiovintų vaistažolių mišinių. Jie sukomponuoti pagal Rusnės saloje gyvenančio farmacininko Virgilijaus Skirkevičiaus receptūrą.
Buvo ir bus ką prisiminti
Bendruomenė „Rusnės šeima“ didžiuliame ekrane demonstravo įspūdingą Šaktarpio švenčių dešimtmečio fotoarchyvą. Nuotraukose tas pats sambūris ta pačia proga prie Atmatos dvelkė ta pačia pavasarinės atgaivos atmosfera.
Beje, tik pernai, vienintelį kartą per 10 metų, šventės įkarščiui slopstant, Nemuno žemupyje ir Atmatoje šaktarpį vainikavo ledonešis. Upė išlaužė ledus, ir lytys griausmingai pajudėjo, tebegrojant muzikai krante.
Šeštadienį šventėje paskutiniu verslinės žūklės laimikiu, šviežiomis žuvimis – karšiais ir žiobriais – prekiavo vietos žvejai. „Nuo pirmadienio tinklus jau džiausime, nes prasideda žuvų neršto metas, mokslininkai rekomenduoja iki liepos vidurio nežūklauti, tai ramybės metas“, - sako vyrai.
Meškeriotojams Rusnė ir Nemuno žemupys – laimikių vieta. Ir šeštadienį čia varžėsi būrys žvejų.
