„Turime būti atsargūs. Didžiausia klaida – netinkamos medžių rūšys. Jei suklysim, klaidos bus matomos šimtą, du šimtus metų“, - perspėjo latvis.
Apžiūrėjęs išdegusius plotus, jis lengviau atsikvėpė: „Man nerimą kėlė, ar nebus sunaikintas dirvožemis, tačiau atrodo, kad šios problemos nėra.“
Nors prieš 200 metų Kuršių nerijoje buvo prisodinta kalnų pušų, kurios gaisro metu pleška it specialiai krosniai paruoštos malkos, vietovės ekosistema tobulai tinka paprastosioms pušims.
„Tuo metu kalnų pušų reikėjo, nes jos stabdė dirvožemio eroziją. Tačiau dabar to nebereikia. Manau, tikslas yra, kad po 200 metų gaisro vietoje plytėtų paprastųjų pušų miškas“, - aiškino mokslininkas.
Jis patarė iš pradžių su pušimis sodinti ir beržus. Jie apsaugotų pušynus nuo gaisrų. Pušims augant, lapuočius jos natūraliai nustelbs. „Pušys auga iki 400-500 metų, beržas – apie 100 metų“, - paaiškino K.Liepinšas.
Specialistas ragino atsodinus mišką ypač saugoti 10-20 metų teturinčias pušeles. Jos esą tokios pat degios kaip ir kalnų pušys.
Sudegusio miško dirvožemyje per gaisrą stipriai pakilo temperatūra. Suvešėjo specifiniai grybai. Jie itin kenkia sodinukų šaknims.
„Tačiau bijoti nėra ko, šis grybas per metus nunyks“, - ramino Lietuvos agrarinio miškų mokslų centro Miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas, vadovavęs gaisravietė apžiūrėjusių mokslininkų grupei.
Atsodinimo darbus Kuršių nerijoje planuojama pradėti po pusantrų metų – 2016-ųjų pavasarį.
Didelis gaisras Kuršių nerijoje kilo šių metų balandžio 25 dieną, bendras išdegusio miško plotas sudaro beveik 132 hektarus. Gaisras Kuršių nerijos pusiasalyje buvo kilęs ir 2006 metų gegužę. Tąkart išdegė 235 hektarai Smiltynės miško.
