Spalio pradžioje į Žaliąją girią išsiruošusių panevėžiečių grybautojų dėmesį patraukė tarp vešlių dilgėlių skaisčiai šviečiančios oranžinės spalvos didžiulės grybų galvos. Kai kurių kolonijos gyventojų kepurės skersmuo siekė 35 centimetrus.
„Tokių dar nesu radęs“, – prisipažino patyręs grybautojas. Vyras, sulaukęs grybavimo sezono, kone kasdien traukia į mišką, tačiau tik šiais metais jam pasisekė pamatyti daugelį grybautojų nustebinantį grybą.
Pamačiusi įtariamo ateivio nuotrauką, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė, vyresnioji mokslo darbuotoja Jurga Motiejūnaitė ėmė juoktis.
„Mes kiekvienais metais sulaukiame žmonių klausimų apie šiuos grybus. Pastaraisiais metais netgi ėmėme lažintis, ar ir šiemet kas nors kreipsis.
Tai joks ateivis, o mūsų miškuose nuo seno auganti auksuotoji smulkiažvynė. Šie grybai mėgsta trąšias ir drėgnas dirvas. Valgomi, bet nėra labai vertingi“, – sakė J.Motiejūnaitė.
Pievagrybinių šeimai priklausančios auksuotosios smulkiažvynės daugiau nei prieš penkerius metus Panevėžio rajono miškuose buvo itin gausiai užderėjusios. Jais žmonės prekiaudavo net turguje.
Mokslininkai ištyrė, kad šiuose grybuose, kaip ir vyšnių kauliukuose ar migdoluose, yra ciano vandenilio rūgšties. Todėl auksuotųjų smulkiažvynių labai dideliais kiekiais valgyti nepatartina ir verčiau nerinkti pačių didžiausių vaisiakūnių.
Laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius pasakojo, kad su auksuotosiomis smulkiažvynėmis susiję nemažai baimių ir prietarų.
„Ne kartą į mus besikreipiantiems žmonėms teko paaiškinti, kad jeigu šių grybų grupė išauga daržo lysvėje ir išverčia morkas ar burokėlius, tai reiškia tik viena: šioje vietoje auksuotoji smulkiažvynė rado pakankamai maisto medžiagų.
Ir darže šie grybai auga visai ne todėl, kad jame atsivėrė kokia nors geopatogeninė zona“, – sakė J.Kasparavičius.
Latvijos miške surado net trumą
J.Motiejūnaitė pasakojo, kad jos vadovaujamos laboratorijos darbuotojams gyventojų pranešimai apie nematytus grybus neretai būna labai įdomūs ir naudingi.
Ne kas kitas, o grybautojai pirmieji pranešė apie Kuršių nerijoje pasirodžiusį raudonąjį baravyką. Iki pasirodydamas Lietuvoje tas grybas buvo paplitęs Šiaurės Amerikoje. Įtariama, kad pas mus jo sporos galėjo atkeliauti su sodinukais arba su migruojančiais paukščiais.
Maždaug dešimtmetį augęs tik Kuršių nerijoje, raudonasis baravykas per kelerius metus išplito Latvijoje, Lenkijoje, pasiekė net Vokietiją.
Prieš kelerius metus toje vietoje, kur buvo papilta atvežtinio mulčiaus, išdygo keistas grybas. Paaiškėjo, kad tai šilumamėgis, Vakarų Europoje vertinamas, valgomas, į pievagrybį panašus grybas.
Mikologijos laboratorijos mokslininkus nustebino ir dar vienas jiems atneštas radinys – nežinomais keliais į Lietuvą patekęs ateivis priminė raudonos spalvos aštuonkojį. Mikologai išsiaiškino, kad tai egzotiško grybo poniabudės giminaitis iš Naujosios Zelandijos. Jis išdygo Vakarų Lietuvoje pamiškėje, kur, kaip įtariama, irgi buvo papilta perpuvusio importinio mulčiaus.
Lietuvoje auga ir egzotiškieji, labai brangūs trumai. Tačiau kol kas jų niekam nepavyko rasti. „Trumais besidominti mano kolegė įrodymų apie šių grybų egzistavimą Lietuvoje rado ištyrusi pelių išmatas. Jose rasta vieno juodųjų trumų sporų“, – sakė J.Motiejūnaitė.
Prieš kelias savaites Latvijoje vykusiame mikologų simpoziume iš Italijos atvykęs kolega pademonstravo specialiai dresuoto šuns sugebėjimus. Keturkojis Latvijos miške surado centimetro skersmens trumą.