„Kol kas sunku atsakyti. Į šakalą panašų gyvūną, šių metų vasarį nušautą vieno mūsų klubo nario, išmėsinėjome, kelis gabaliukus perdavėme genetikams, kad jie ištirtų ir nustatytų, ar tai tikrai yra šakalas“, – teigė Lekėčių medžiotojų klubo vadovas Ramūnas Keraitis.
Jis sakė, jog gyvūno kailis yra mirkomas, nes jį nušovęs medžiotojas ketina daryti iškamšą. Gyvūno tapatybė paaiškės maždaug po dviejų savaičių.
Įvairiose pasaulio šalyse medžiojantis R.Keraitis teigė, jog šakalą nušovęs medžiotojas manė, jog nusitaikė į lapę.
Gyvūną atidžiau apžiūrėjusiam R.Keraičiui kilo dvejonių, nes jis šakalų buvo matęs Latvijoje, o šis į anuos pasirodė panašus.
Įprastai šakalai gyvena Afrikos, Azijos pusdykumėse bei stepėse, Balkanų pusiasalyje.
Praėjusiais metais jų buvo sumedžiota Estijoje bei Latvijoje, kur niekada anksčiau šių plėšrių gyvūnų nepasitaikydavo.
Panašūs į lapę, tik šiek tiek didesni, šakalai maitinasi dvėseliena, smulkiais žinduoliais, mėgaujasi driežais, paukščiais bei jų kiaušiniais.
Šie plėšrūs keturkojai yra ištvermingi – gali ilgai ir greitai bėgti.
Jei genetiniai tyrimai patvirtins, jog Lekėčiuose iš tikrųjų buvo sumedžiotas šakalas, Lietuvoje, ko gero, turėsime dar vieną invazinės rūšies gyvūną. Prieš keliasdešimt metų į mūsų šalį atkeliavo ir paplito mangustai bei usūriniai šunys.
„Kol kas pavojaus Lietuvos gamtai nematau, tačiau su invazinėmis rūšimis reikia elgtis atsakingai, kad jos neišstumtų vietinių rūšių.
Kiek žinau, šakalai bus įtraukti į Lietuvoje medžiojamų gyvūnų sąrašą“, – sakė Sūduvos medžiotojų sąjungos vadovas Paulius Uleckas.
Atėjūnai braunasi į Lietuvos miškus ir vandenis
Aplinkos ministerijos skelbiamame Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše – 35 rūšys, gyvūnų ir augalų beveik po lygiai. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Lietuvos gamtos fondo duomenimis, vien augalų, atkeliavusių iš svetur, Lietuvoje šiuo metu yra žinoma apie 548 rūšiis, iš jų apie 46 rūšis yra invazinės ir dar apie 60 rūšių – potencialiai invazinės, ateityje galinčios kelti rimtų ekologinių problemų.
„Invazinės rūšys kelia pavojų rūšims, kurios gyvena pas mus. Jos jas gali išnaikinti įvairiais būdais – užimti jų vietas ir įsigalėti pačios, atnešti naujų pavojingų ligų, kuriomis suserga mūsiškės rūšys, kurios joms neatsparios.
Invazinių rūšių gyvūnai naudoja maisto išteklius, kuriuos naudoja mūsų rūšių gyvūnai, ir taip tampa jų konkurentais. Jų įsigali labai daug ir sunaikina rūšis, kurios su mūsų rūšimis sugyvena taikiai“, – portalui lrytas.lt sakė Ekologijos ir aplinkotyros centro vadovas Stanislovas Sinkevičius.
Oficialiai Lietuvoje pripažintos invazinės rūšys
Gyvūnai:
1. Mangutas (Nyctereutes procyonoides) Dar vadinamas usūriniu šunimi. Mangutas kilęs iš rytinės Azijos dalies. Tai – ant žemės perinčių paukščių, varliagyvių ir roplių naikintojas, taip pat vienas iš pagrindinių pasiutligės bei trichineliozės platintojų.
2. Kanadinė audinė (Mustela vison) Kanadinė audinė kilusi iš Šiaurės Amerikos. Šis gyvūnas lengvai nukonkuruoja vietines rūšis. Būtent su kanadinės audinės plitimu siejamas spartus Europinės audinės nykimas. Gyvūnas žinomas kaip paukščių lizdų plėšrūnas bei įvairių ligų nešiotojas.
3. Ondatra (Ondatra zibethica) Ondatra atvežta iš Šiaurės Amerikos dėl vertingo kailio. Rausdamos urvus ondatros vandens telkinių pakrantėse pridaro didelių ekonominių nuostolių užtvankoms, kanalams, drėkinimo ir apsaugos nuo potvynių sistemoms.
4. Paprastasis meškėnas (Procyon lotor) Meškėnas kilęs iš Šiaurės Amerikos, aklimatizuotas dėl vertingo kailio. Lengvai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, ėda visokį maistą, tiek augalinį, tiek gyvulinį.
5. Pilkoji žiurkė (Rattus norvegicus) Tai stambus graužikas, kūnas 170–280 mm ilgio ir 220–415 g svorio. Gyvena trobesiuose, sandėliuose, šiukšlių dėžėse. Vasarą dalis žiurkių išeina į sodus, daržus, paupius, o žiemai grįžta į gyvenvietes. Naikina ir apteršia maisto produktus, apgraužia medžio ir odos gaminius. Paukštidėse pjauna paukščių jauniklius, išgeria kiaušinius.
6. Kanadinė berniklė (Branta canadensis) Antis, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Išstumia pilkąsias žąsis, kryžminasi su kitomis rūšimis ir taip kelia pavojų jų išnykimui.
7. Nuodėgulinis grundalas (Perccottus glenii) Ši žuvis, kilusi iš Amūro upės baseino, Lietuvos žvejams dar žinoma kaip rotanas. Nedideliuose vandens telkiniuose grundalai išnaikina visus smulkius judrius gyvūnus – varles, smulkesnes žuvis.
8. Grundalas rubuilis (Neogobius melanostomus) Grundalas rubuilis dar vadinamas juodažiočiu grundalu. Natūraliai paplitęs Juodosios, Kaspijos, Marmuro ir Azovo jūrų seklesniuose regionuose.
9. Rainuotasis vėžys (Orconectes limosus)
Jo gimtinė – Šiaurės Amerikos žemyno rytų pakrantė. Europoje išstumia vietines rūšis. Pakantesni užterštam vandeniui, aktyvūs visą parą, perneša vėžių marą, tačiau patys neserga.
10. Žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus) Kilęs iš Šiaurės Amerikos. Iš kitų vėžių išsiskiria ryškia šviesia dėme ant žnyplių.
11. Apželtkojis krabas (Eriocheir sinensis) Dar vadinamas gauruotažnypliu krabu. Natūralus jų arealas Rytų Azijos pakrančių estuarijose, nuo Korėjos pusiasalio šiaurėje iki Kinijos Fudziano provincijos pietuose.
12. Pietinė dumblasraigė (Potamopyrgus antipodarum) Smulki (apie 5 mm) gėlavandenė sraigė, kilusi iš Naujosios Zelandijos.
13. Dreisena (Dreissena polymorpha) Tai dryžuotas iki 4 cm ilgio užaugantis dvigeldis moliuskas. Kilusi iš Azijos – Juodosios, Kaspijos bei Aralo jūrų. Tai viena žinomiausių invazinių rūšių pasaulyje, kuri labai neigiamai veikia vandenų biologinę įvairovę bei sukelia didelių problemų pramonei, užteršdama ir užkimšdama įsiurbiamuosius vamzdžius vandens pumpavimo vietose.
14. Jūros gilė (Balanus improvisus)
Vėžiagyvis, kilęs iš Šiaurės Amerikos, su laivais išplitęs po visą pasaulį. Turi apie 1 cm aukščio ir 1–2 cm skersmens kriauklę. Galvos dalimi prisitvirtina prie įvairių kietų paviršių: pakrantės uolų, moliuskų kriauklių, vėžlių šarvo, kietos banginių odos, krabų ir pan. Filtruodami vandenį minta planktonu.
15. Kietašarvė šoniplauka (Pontogammarus robustoides) Smulkus vėžiagyvis.
16. Ežerinė mizidė (Paramysis lacustris) Smulkus vėžiagyvis.
17. Spygliuotoji vandens blusa (Cercopagis pengoi) Vėžiagyvis iš Kaspijos jūros. Dar vadinama tinklų maru – aplimpa ir sugadina žvejų tinklus. Augalai
18. Uosialapis klevas (Acer negundo) Iš Šiaurės Amerikos kilęs medis. Jo žiedadulkės sukelia alergiją. Labai lengvai plinta, nes vaisius išnešioja vėjas ir vanduo. Didžiausią pavojų kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms ir jų biologinei įvairovei.
19. Sosnovskio barštis (Heracleum sosnovskyi) Tai iš Kaukazo kilęs augalas. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio Lietuvoje bandytas auginti kaip pašarinis. Vėliau jį labai išplatino gėlininkai ir bitininkai, o paskui ėmė plisti savaime. Pavojingas žmonių sveikatai – sultys sukelia odos nudegimus. Ypač pavojingas vaikams. Sudaro didžiulius sąžalynus. Kur įsiveisia, labai sunkiai išnaikinamas.
20. Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) Iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas, į Lietuvą atvežtas XX a. pradžioje. Sėtas miškuose ir pamiškėse žvėrių pašarui, priešgaisrinėms juostoms sudaryti, dirvožemiui pagerinti. Vietovėse, kuriose įsiveisia gausialapiai lubinai, buvusios augalų bendrijos sunyksta, jų vietą užima azotamėgių augalų (daugiausia dilgėlių ir kiečių) sąžalynai. Ypač pavojingas pievų ir smėlynų buveinių biologinei įvairovei.
21. Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia) Dažnai klaidingai vadinama akacija. Kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje daug kur auginama parkuose, skveruose, bet pavojų kelia pamiškėse, miškuose, ypač pajūrio kopose augančios robinijos. Gaisrai palankūs robinijų dauginimuisi sėklomis ir šaknų atžalomis. Kuršių nerijoje gaisravietėje jų užimamas plotas kasmet padidėja maždaug 30 proc.
22. Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora) Kilusi iš Centrinės Azijos. Lietuvoje ėmė plisti nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, bet ypač išplito per paskutinius 30 metų. Miškuose sudaro ištisus sąžalynus ir stelbia daugelį vietinių augalų.
23. Vėlyvoji ieva (Padus serotina) Erškėtinių šeimos krūmas ar nedidelis medis, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje auginta kaip dekoratyvinis augalas.
24. Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa) Kilęs iš Rytų Azijos, Lietuvoje auginamas nuo XX a. vidurio. Sodintas pajūrio kopose, pakelėse, karjeruose siekiant sustabdyti eroziją ir dėl vertingų vaisių. Dabar ypač plačiai išplito pajūrio kopose: baigia sunaikinti buvusias jų buveines ir kai kuriuos vietinius augalus.
25. Dygliavaisis virkštenis (Echinocystis lobata) Kilęs iš Šiaurės Amerikos laipiojantysis žolinis augalas, užaugina dygliuotus vaisius. Auginamas kaip dekoratyvinis augalas, palaipsniui sulaukėjo. Sutinkamas upių pakrantėse, kur antroje vasaros pusėje sudaro tankius brūzgynus, greitai plinta vandeniu.
26. Šiaurinis šemenis (Phalacroloma septentrionale) Panaši į ramunę piktžolė smulkiais žiedeliais.
27. Varpinė medlieva (Amelanchier spicata) Tai iš Šiaurės Amerikos kilęs augalas. Nuo XIX a. pabaigos augintas soduose kaip uoginis augalas, bet vėliau jų sėklas paukščiai išplatino po miškus. Dabar Lietuvos rytinėje ir vakarinėje dalyse ypač dažnas, kai kur pušynuose sudaro tankius sąžalynus, kurie dar labiau sutankėja ir gausiai atželia juos iškirtus.
28. Vėlyvoji rykštenė (Solidago gigantea) Augalas geltonais žiedais iš Šiaurės Amerikos. Tai JAV Kentukio ir Nebraskos valstijų nacionalinis augalas.
29. Aukštoji rykštenė (Solidago altissima) Augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos.
30. Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis) Iš Šiaurės Amerikos, bet užkariavęs ne tik Europą, bet ir Kiniją bei Japoniją.
31. Kanadinė elodėja (Elodea canadensis) Vandens augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos.
32. Tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus) Pievų augalas, dar vadinamas arkliarūgšte, arkliadančiu, gūdu.
33. Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius) Krūmas, dar vadinamas šluotiniu raipstu. Kilęs Vakarų ir Centrinės Europos.
34. Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa) Kilęs iš Šiaurės Amerikos.
35. Muilinė guboja (Gypsophila paniculata) Kilusi nuo Viduržemio jūros. Lietuvoje kaip dekoratyvinis augalas auginama darželiuose, kapinėse. Pajūrio kopose, smėlynuose prie sodybų auga sulaukėjusios muilinės gubojos.
