Tačiau kūrybingi žmonės iš jų sugeba pagaminti nerealių gaminių. Vieni iš jų turi praktinės naudos, kiti tampa meno kūriniais ir papuošia ne vieną interjerą.
Tie kūrėjų sumanymai – tai pavyzdys kitiems žmonėms, kurie neabejingi aplinkosaugai. Kurie lyg ir norėtų iš nebereikalingų daiktų bei atliekų ką nors pagaminti, bet pristinga idėjų.
Atliekas rūšiuojančių – vis daugiau
Yra ir dar vienas veiksnys, žadinantis gyventojų savimonę ir skatinantis rūšiuoti. Pasirodo, juos aplinkosauga „užkrečia“ darbas išvien, taigi – socialinės akcijos. Apie tai liudija ir šiemet bei pernai atlikti „Sprinter“ tyrimai.
Šios visuomenės nuomonės tyrimų agentūros duomenimis, „Darom“, „Mesk į konteinerį“, „Galvok žaliai“, Europos atliekų mažinimo savaitė bei kitose socialinėse akcijose žmonės kasmet dalyvauja vis noriau. Pasirodo, tai jau daro kone trečdalis gyventojų, ypač tų, kurie gyvena miestuose.
„Sprinter“ apklausa, atlikta šių metų birželį, liudija ir tai, kad visuomenės dėmesys atliekų tvarkymui per pastaruosius trejus metus padidėjo. Palyginti su 2015-ųjų apklausos duomenimis, visas atliekas surūšiuojančių žmonių kiekis per metus padidėjo nuo 40 iki 43 proc.
Vieni tai daro vardan aplinkos apsaugos, kiti – dėl to, kad taip mažiau atliekų būtų išgabenta į sąvartynus, treti – dėl to, kad išrūšiuotos atliekos išvežamos nemokamai.
Bėda tik, kad dar nemažai žmonių yra abejingų – manančių, kad rūšiavimas neduoda jokios naudos. „Sprinter“ duomenimis, tokios nuostatos laikėsi 22 proc. apklaustųjų.
Kaip ją pakeisti – kaip paskatinti juos rūšiuoti?
Neįtikėtino grožio vitražai Laimė, kad aplinkosaugai abejingų žmonių yra gerokai mažiau nei tų, kuriems – ne tas pats, kur atsiduria šiukšlės.
Vienas tokių žmonių yra Vilniaus „Saulėtekio“ mokyklos – daugiafunkcinio centro dailės mokytojas Pavelas Šimanas. Jis sugebėjo taip sutelkti mokinius, kad šie, užkrėsti idėjomis, sukūrė tokio grožio vitražų, į kuriuos žvelgiant neįmanoma nė pagalvoti, kad jie – iš atliekų.
Už šiuos kūrinius mokytojas P.Šimanas ir jo mokiniai buvo apdovanoti 2016-ųjų birželį, apibendrinus pernykštės „Europos atliekų mažinimo savaitės“ rezultatus.
Paskutinę lapkričio savaitę Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vyko šiai socialinei akcijai skirti renginiai. Jų tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkos taršą – skatinti žmones, kad jie vengtų atliekų susidarymo: kad daiktus naudotų pakartotinai ar prailgintų jų gyvavimo laiką.
Šiemet akcijos tema buvo skirta pakuočių atliekų susidarymo prevencijai. Tuo tarpu pernai daugiausia dėmesio buvo sutelkta į pakartotinį daiktų panaudojimą. Aktyviausi ir išradingiausi buvo apdovanoti Aplinkos ministerijos prizais, o mokytojas P.Šimanas ir buvo vienas jų.
Kūrė iš atliekų
Stiklo atraižos, vielinės tvoros tinklas, spalvoto stiklo likučiai, nesunaudoti silikoniniai klijai. Visas šias atliekas, surankiotas iš pakampių, „Saulėtekio“ mokiniai panaudojo vitražams gaminti.
„Žuvies kontūrą vitražui išlankstėme iš vielos, nušveitę ją švitriniu popieriumi. Jos „vidurius“ užpildėme tinklinės tvoros atraiža, o tuščiose ertmėse pritvirtinome spalvoto stiklo gabalėlius.
Tvoros atplaišą pats ištraukiau iš šiukšlyno, bet daug ką ir vaikai sunešė iš namų“, – apie tai, kaip vienuoliktokai pagamino vieną išskirtiniausių vitražų – „Žuvį“ – pasakojo mokytojas P.Šimanas.
Pavyzdžiui, vienos moksleivės mama kažkada dirbo stiklo liejimo fabrike. Jos namuose buvo užsilikusių spalvoto stiklo – ir didelių gabalų, ir visai nedidukų.
„Klijavome juos ir ant skaidraus stiklo. Pastarojo atliekų mums pats išprašiau iš stiklo raižytojų. Jie turėjo ir rudo, ir gelsvo stiklo atraižų – toks naudojamas, pavyzdžiui, įstiklinant kambarių duris.
Klijavome tas atraižas prie bespalvio stiklo silikoniniais klijais, kurių, užsilikusių nuo statybų, taip pat iš namų atnešė mokinukė“, – apie tai, kaip atsirado įsimintini moksleivių kūriniai, pasakojo mokytojas.
Visi šie vitražai papuošė mokyklos interjerą – jos koridorius, laiptines. Dalis kūrinių buvo išdovanota, pavyzdžiui, sostinės Naujininkų poliklinikai.
„Savo darbais norėjome įrodyti, kad kūryba yra beribė. Ir kad priemonių tam galima gauti nemokamai, tereikia netingėti ir kalbėtis su atliekų turinčiomis įmonėmis, pavyzdžiui, tomis, kurios kuria reklamą.
Svarbiausia – gera mokytojo idėja, o iki jos išpildymo ne toks ir ilgas kelias“, – patikino P.Šimanas.
Senų drabužių neišmeta
Amatininkai – vieni tų žmonių, kurie nenumoja ranka į senus daiktus, bet sugalvoja, ką iš jų pagaminti – kur juos panaudoti, kad jie dar praverstų žmogui. Nors ir nesmarkiai, bet ir jie sumenkina į sąvartynus išverčiamų sudėvėtų drabužių kiekį.
„Tai, iš ko mezgu ar neriu grindims takelius, tėra sukarpytų trikotažinių, dažniausiai – sintetinių marškinėlių juostos. Sunaudoju tokiems takeliams ne tik namie užsigulėjusius senus drabužius. Neretai, norėdama, kad mezginiai būtų įvairesnių spalvų, nuperku ką nors ryškaus padėvėtų drabužių parduotuvėje. Tie keliolika euro centų kainuojantys marškinėliai jau būna nebedėvimi, bet ir juos dar išgelbsčiu nuo šiukšlių dėžės.
Sunešioto kilimėlio vėliau negaila išmesti. Juk toks daiktas būna du amžius nugyvenęs“, – pasakojo Biržų krašto amatininkė Ona Gružauskienė.
Ši Kirkilų kaime gyvenanti moteris daro ir tai, ką retas temoka – iš senų drabužių atraižų kilimėlius neria naudodama dviračio lanką. Savo sodyboje ji lankytojus moko nerti net ant medinio senovinio grėblio „dantų“.
Be viso to ji dar siuva drabužius, pavyzdžiui, sijonus, ir iš skiautinių, kurių prikarpo iš senų vilnonių paltų, švarkų, sijonų. Didžiausias gaminys, iš jų pasiūtas – lovatiesė, kuriai sugaišo kone visą pernykštę žiemą.
Dar vienas jos amatų – rišimas. Pavyzdžiui, sukneles moteris riša iš siūlų, prikauptų išardžius senus megztinius.
„Ir pati spintas ištuštinu, ir kaimynai ar pažįstami drabužių prineša žinodami, kad aš jų neišmesiu. Idėjų man netrūksta“, – sakė O.Gružauskienė.
Dar vienas sumanymas, kurio ji ketina jau šią žiemą – tai naginės, kurias sius iš senų sudėvėtų odinių paltų ar striukių. Šios „žaliavos“ namuose jau apstu – ir kaimynai jų sutempė, ir dėvėtų drabužių parduotuvėse amatininkė pusvelčiui įsigijo.
Akcijos didina savimonę
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorius
„Socialinės akcijos neišvengiamai daro teigiamą įtaką žmonių nuostatoms, susijusioms su aplinkos apsauga. Jos būna dar veiksmingesnės, jei žinios apie tai tinkamai paskleidžiamos.
Tyrimai liudija, kad didžiausią poveikį žmonėms daro televizija, šiek tiek mažesnį – internetas. Didėja ir socialinių tinklų kaip informacijos kanalų reikšmė.
Socialinėse akcijose kasmet daugėja dalyvių: įmonių, mokslo institucijų, ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Ir tai neišvengiamai didina žmonių sąmoningumą – skatina juos rūšiuoti atliekas, o jei įmanoma – daryti tai kūrybingai.
Kiekvieno žmogaus požiūris – skirtingas. Vieniems pakanka elementarių žinių apie atliekų rūšiavimo naudą, kitus projektuose dalyvauti skatina kūryba. Kūryba apskritai yra viena efektyviausių sąmoningumą ugdančių priemonių.“
